Pokalbis su Vilniaus universiteto pirmakursiu Aurimu Novikovu
Kokia Tavo nuomonė apie Ignalinoje pasirodžiusį almanachą „Vaikystė yra gyvenimo poezija. Poezija yra pasaulio vaikystė“. Ar tiki tokio pobūdžio leidybos ilgaamžiškumu? Kaip jaučiasi būsimas studentas vaikiškos, paaugliškos kūrybos fone?
Sveiki. Žinoma, beprotiškai džiaugiuosi, kad šis almanachas išlindo į dienos šviesą – puiku, kai pastebima ne tik suaugusių autorių, bet ir vaikų kūryba – tačiau manau, kad patiems autoriams tai tėra tik džiaugsmą kelianti pramoga. Po kurio laiko tai pasimirš. Juk leidinyje publikuoti darbai dar visai jaunučių žmonių, o puikiai žinome, koks tas jaunuolio gyvenimas. Vieną džiaugsmą temdo kitas, tai vyksta tol, kol kažkas, nutikę gero dar visai neseniai, nebekelia jokio jaudulio. Tačiau almanacho ilgaamžiškumu tikiu. Nes pats jo egzempliorių padėjau į knygų lentyną – smagu tarp prozos grandų, kažkur įsispraudusius rasti ir savus tekstus. Matyt, jau supratote, kad vos tik sužinojęs, kad mano kūriniai bus spausdinami, nušvitau. Kitaip juk nebūčiau leidiniui leidęs tūnoti taip arti autorių, dėl kurių kūrybos esu tikrų tikriausiai pamišęs. Nė nesvarbu, kad šalia manųjų atsirado įvairaus amžiaus vaikų tekstų. Matyti savas mintis atspausdintas yra kažkas ypatingo.
Noriu, kad su svetainės skaitytojais pasidalytum savo skaitymo patirtimi. Kaip Tu ėjai prie knygų, pas jas? O gal knygos keliavo pas Tave? Ar buvo tokių laikotarpių, kai skaitymu nusivylei, nė kiek nesidomėjai? Kaip atsakytum į skeptiko klausimą: kas iš tų knygų…
Knygos… Pamenu, mama išmokė skaityti man būnant vos ketverių. Nuo to laiko ir linkstu prie knygų, tiesiog bėgu pas jas, mintimis, pasąmoningai peršokdamas visus kontinentus. Dažnai jas perku, bibliotekose taip pat nesu retas svečias. Nebūna metuose akimirkų, kad ant stalo negulėtų skaitoma knygą. Baigęs vieną imu kitą. Stebiuosi – būdamas dvyliktoje klasėje perskaičiau daugiau knygų nei bet kada anksčiau. Ne programinių. Savo malonumui. Nors kol kas trumpame gyvenime būta momentų, kai knygos savo palydove nelaikiau. Bet tai smulkmena – sunkus paaugliškas amžius, kiekvienam jį tenka patirti. Džiaugiuosi, kad įveikęs tamsą sugrįžau ne tik prie knygų, bet ir pats pradėjau kurti.
Kas iš tų knygų? Skeptikų daug, čia faktas. Bet ką tokiam atsakyti… Nenumanau. Nesu kažkoks akių draskytojas, toleruoju žmones, jų gyvenimo būdus, pasaulėžiūras, todėl, matyt, tik nusišypsočiau. Gal tai skeptiką nuramintų, o gal kaip tik – įžvelgtų šypsenoje gailestį ir atsiverstų ką nors paskaityti. Kokio nors žalio vaikio, kaip mano, tekstą, paskui susirastų ką nors kitko. Su skeptikais, kaip ir su bendraminčiais, reikia sutarti. Visi mes žmonės, visi skirtingi, todėl visi ir lygūs. Nors kartais taip ir neatrodo.
Dar apie skaitymą… Ar gali mokykla parengti pasauliui išsilavinusį, reiklų, smalsų skaitytoją? Kaip manai, ar tai mokyklos misija, ar – kiekvienas privalo atsakyti pats už save?
Niekada nebuvau mokyklos draugas, nors mokykla laikė mane savo draugu. Mokiausi gerai. Netikiu, kad mokykla gali kažkuo pagelbėti. Pamokose kremtama tik sausa teorija, mokykla man priminė katorgą, nes visad ieškodavau tiesos – mokykloje tiesos ieškoti negalima, bent jau taip manau pratūnojęs joje dvylika metų. Išsiugdyti norą skaityti, žavėtis literatūra turime mes patys. Deja. Bet ir gerai – tai vieni pirmųjų savarankiškų žingsnių. Niekas juk visą gyvenimą už mus žingsnių nežengs. Išmokti suprasti rašytą žodį – jau kažkokie pamatai. Jais gali pasinaudoti. Juk knyga – ne serialas. Joje galima ieškoti savojo gyvenimo kelio užkulisių.
Kodėl rinkaisi anglų filologijos studijas? Ko tikiesi iš Vilniaus universiteto? O iš paties Vilniaus?
Gerai mane žinote… Anglų filologija? Na, ten juk tiek daug merginų, o aš neįsipareigojęs (juokiasi).
Jei rimtai, tai, regis, nuo trylikos metų svajojau įstoti būtent ten. Pirmosios kelionės svetur metu – į Norvegiją – pamačiau, kaip rišliai angliškai šnekėjo mano pusseserė, prisiklausiau ir kitų žmonių kalbų, kilo noras išmokti, domėtis, suprasti, gyventi tuo, pasiekti kažką, ko dar pats nelabai suvokiau. Bet suvoksiu. Kada nors.
Iš VU tikiuosi vertų dėmesio akimirkų. Tikiuosi, neteks dažnai nusivilti, tiek studijomis, tiek žmonėmis aplink. Juk viskas vyks mano gimtajame mieste, į kurį sugrįžtu. Kas gali būti blogai? Žinau – negalėsiu taip dažnai rašinėti. Bet užtat pradėsiu gyventi. Savaip.
Papasakok, kur publikuoji savo kūrinius, kas stiprina Tave, literatą, kas glumina? Kas yra Tavo pirmieji skaitytojai?
Turiu savo internetinę svetainę, blog`ą. Jau porą metų. Tai – neabejotinai vienas gražiausių manojo gyvenimo palydovų. Padedamas bloggerių bendruomenės susipažinau su keliais ypatingais žmonėmis, kurių, bent vieno, žinau, nepaleisiu iš atminties niekad. Jei jausiu, kad pradedu pamiršti, prisiminsiu, ką rašė Haruki Murakami savo „Norvegų girioje”. Rašau, nes noriu prisiminti…
Taip pat mano kūrinius publikuoja Žalia Žolė. Tai – graži aplinka. Nemažai įdomių žmonių. Nuo jaunimo iki patyrusių filologų.
Vienas apsakymas šiuo metu spausdinamas žurnale „Pašvaistė“, taip pat laukiu teigiamų atsakymų ir iš „Nemuno“.
Anksčiau kūrybą publikavau ir rajoninėje spaudoje – buvo pasirodę gal šeši ar septyni apsakymai, esė.
Paskutiniaisiais mokykliniais metais mokykla pamalonino mane – išleido (tiesa, labai ribotu tiražu) manųjų apsakymų, novelių, esė, poezijos rinkinį.
Įpratau gyventi taip, kad manęs niekas neglumintų. Šioji būsena dažnai perauga į gailėjimąsi dėl kažko – gyvenimas per trumpas, kad gailėtumeisi. Reikia eiti į priekį. Pirmojoje savo knygoje, kuriai ieškom pinigų leidybai, sakiau, kad kai gyvenimas į tave šaudo ,vis tiek turi eiti į priekį. Ar kažkaip panašiai. Tad kam leisti, kad kažkas mus klupdytų ant kelių?
Pirmieji skaitytojai… Pažįstu keturis žmones, kurie mano tekstus dažnai išvysta pirmieji. Ilgą laiką pirmuoju buvo nuostabi asmenybė, gyvenanti Utenoje, laikui bėgant prisijungė žmonės iš Kauno, Ignalinos, Panevėžio. Bet ir be jų galiu pasigirti tiesiog fantastiškais skaitytojais. Jų tiek daug, o aš toks mažas.
Žinau, kad esi neabejingas Žaliai Žolei. Kodėl?
Na, klaida būtų sakyti, kad esu jai neabejingas! Ji man tiesiog patinka. Pasibeldžiau į jos duris pernai, ten atradau žmogų, kuris padėjo geriau suprasti, kaip reikia elgtis su proza. Vis ten apsilankydavau, pažinau daugiau žmonių, vienas jų pakvietė mane paskaityt savo eilių „Poezijos pavasario“ renginy, paskui vėl pradžiugino – pakvietė moderuoti prozos skyrelį. Jaučiuosi suprastas, nors ir numanau, kad daug kas žvairuoja į mano gimimo datą. Tegu žvairuoja. Aš jiems tik nusišypsosiu.
Matyt, vis dar Žolėje esu todėl, kad noriu padėti prozai gyvuoti. Gal ir silpnas esu, tik stiprėju (gal), bet vis vien negalima prozai leisti nuskęsti.
Tavo gimtasis miestas – Vilnius. Ignalinoje augai, brendai. Kaip manai, ar Tau – kuriančiam, rašančiam, skaitančiam – Ignalinos ramybė buvo naudingesnė nei Vilniaus šurmulys? Ko labiausiai pasiilgsi, kai būsi nuo Ignalinos toli?
Būtent, Vilnius – gimtinė. Ignalina – rami, savitai graži tarpinė stotis. Šiaip nemanau, kad gyvendamas Vilniuje būčiau pradėjęs kažko ieškoti – kūrybinių kelių, neatrastų atsakymų. Tiesiog gyvenome negerame rajone. Nereklamuosiu, gerai? Tik Ignalinoje kažko pradėjau siekti. Čia mane mokė puikūs lietuvių kalbos mokytojai, trys, jei neklystu, skatinę kurti, nebijoti pasirodyti prieš žmones. Ir štai – nebijau. Esu laisvas. Imčiau ir išskrisčiau, kaip Piteris Penas, tik skirtumas toks, kad vaikystę palikau sau už nugaros, vaiku pabūsiu pražilęs.
Žinoma, be mamos taip pat nebūčiau pradėjęs rašyti. Ji ir padėdavo, ir pataisydavo, džiugu, kad peraugau jos gebėjimus – dabar ji viena svarbiausių mano skaitytojų, nebežiūriu į ją, kaip į mokytoją, žiūriu kaip į skaitytoją. Manau, tai yra gerai. Galbūt tai rodo, kad augu. Ne tik stebiu, kaip auga plaukai, bet ir pats stiebiuosi aukštyn, netrukdau savai sielai skristi.
Į Vilnių išsivežu beveik visą grožį. Daugelis pažįstamų – ten. Neturiu ko ilgėtis. Nebent namų – mamos bei šuns. Kaip bus, pamatysim. Kai pasiilgsiu, pasakysiu. Kaip vienas man brangus žmogus pasakė: parašysiu, kai sugalvosiu.
Dėkui ir… iki pasimatymo!
Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė
Siūlome paskaityti Aurimo kūrybos:
|
