mes vis laužom galvas
mąstom o laikas vis teka bėga
keturpėsčias gyvenimo vagos
nė pirštu nepaliečia
nepažindamas žmonių ir gamtos
ir akimirkų kai viskas
sustoja
STOP
nebeveikia stabdžiai
mes jau keliam sparnus į
tolimą – dabar jau
šviesią ir akimis matomą
ateitį ten ir gyventi leidžiama
po pusantros valandos į
šalį nuklysti it lesalo ieškantiems
alkaniems kirams viltis praradusiems
neregiams
it tiems kuriems
uždrausta stebėti snaiges
krintančias iš Tavo
akių

- - -

matau orą virpantį
kito delne
keliaujantį antakiais bei
blakstienomis
*ššš, – tyliau, sako agentai*
tyla
lieka, greit ir daugiau
atklysta žydinčių vasarom
pienių
iš kito pasaulio
iš kito –
akių

AN.
2010. 06. 21