(Ištrauka)

<...>„Volkswagen“ autobusiukas. Gėlėtas. Iškart po to, kai atvažiavo, pajutau, kad esu ne savo vėžėse. Kad ir kaip dažnai tekdavo priimti svečius ir rūpintis jais, niekad nebuvo taip, kaip tąsyk. Jiems ir aš, ir mano bičiulė, na, mes jiems nieko nereiškėme. Tik atėjome ir dirigavome žaidimui: štai, iki pirmos valandos apžiūrinėsim šį senovine architektūra išpuoštą miestą, paskui – į viešbutį, jokių linksmybių iki rytojaus vakaro, galite išeiti į gatves, tačiau tik po vieną ir neprovokuoti praeivių savo išvaizda. Ir panašūs dalykėliai. Mes jiems teikėme saugumą, o jie atsidėkodami susėdo autobusiuke keturiese ratu ir dėjosi mūsų nepažįstantys. Lyg būtumėm tuščia vieta.

Bičiulė sėdėjo šalia manęs. Būgnininką ir bosistą ji vedžiojo po gatves taip pat, kaip aš – likusius du. Matyti, kad jai nė motais neslepiama antipatija – puikiai žinau, ką jai reiškia šie žmonės, kokia pamišusi ji gali tapti, kai groja jų muzika. Iš jos veido nedingsta šypsena, o blakstienos virpa. Galvoju, gali net pravirkti iš laimės. O ašarų mums mažiausiai reikia. Paėmiau ją už rankos, spustelėjau delną.

– Viskas gerai? – tylutėliai paklausiau.

Linktelėjo.

Atsiduso.

Įkvėpė.

Pasilenkiau arčiau.

Tarė:

– Bet kodėl mus, kodėl mus pasirinko?

Ji kalbėjo taip tyliai, nė nepasakytum, kad šnabždėjo. Lyg telepatiškai siųstų man mintis.

– Nežinau, – atsakiau lūpas priglaudęs jai prie ausies. – Turėtumėm džiaugtis.

– Ir džiaugiuosi. Tiesiog... tai taip keista.

Šyptelėjau. Keista. Keista, augau klausydamas džiazo muzikos, tačiau nespėjau jos pamėgti. O po daugybės metų buvau taip arti tų žmonių, kuriuos galbūt būčiau pamėgęs pirmuosius. Galbūt. Kas žino. Star dust lovers. Tai tik keturi žmonės: keturi kūnai ir keturios sielos. O mes – greta jų. Taip arti, kad pasaulis, sužinojęs apie mūsų sėkmę, pavydėtų ir įsivaizduotų, kaip Korikas Muravjovas susidoroja su mumis, nepalikdamas nė menkiausių vilčių išgyventi.

Pradėjau suvokti, kas vyksta. Nebeatgaminau detalių, kaip menedžeris susisiekė su mumis ir derino atvykimo detales, bet tai nėra labai svarbu. Svarbiausia tai... kad mes – labiausiai pasaulio nekenčiamos asmenybės. Bet pasaulis apie tai nė nenumanė. Tai suteikė mūsų gyvenimams daugiau magiškumo. Bent jau taip atrodo man.

Pasilenkęs tai pasakiau bičiulei, ji nusišypsojo ir linktelėjo. Stebėjome muzikantus, jie, regis, nutarė mūsų nebeignoruoti. Jau ir kalbino, klausė, kas ir kaip. Santūriai atsakinėjome. Nerodėme, kad esame laimingi.

Pažvelgiau į kitus du grupės narius. Vienas apkūnus, kitas labai aukštas. Visi keturi juokavo kalbėdami apie rytdienos pasirodymą, pasakė, kad ant scenos užsitemps kiaulę ir šauks ją Kiaule Voru.

Nežinau ko, tačiau kažko jiems tikrai trūko. Lyg pagrindinės, svarbiausios grandies, plytos, kuri būtų paskutinioji nepriekaištingai pastatytoje sienoje.

Sudrėko delnai.

Vienas jų tarp pirštų vartė būgnų lazdeles ir ramiai šypsojosi, abu gitaristai atrėmę galvas į minkštus atlošus tyliai niūniavo kažkokią melodiją. Saksofoninkas pynė sau kaselę. Jie tokie ramūs...

Daug liko važiuoti? – paklausė jis.

– Ne, jau tuoj, – sukuždėjo bičiulė.

Suprantu, kaip ji jautėsi. Pamažu euforija užliejo ir mane.

Tada iškrėtėme šį tą nedovanotino.

* * *

Neįsivaizduoju, kodėl taip nutiko. Tai tiesiog ėmė ir išsiveržė iš mūsų.

Kai autobusiukas sustojo, teko apsivilkti švarką – lauke gan žvarbu. O ir atrodyti reikėjo oficialiau.

Kol segiojausi sagas, muzikantai išlipo, visą mantą palikę viduje. Ir tada kažkas sprogo. Negriuvo pastatai, visi žmonės liko sveiki, ugnies taip pat nebuvo. Tai tik mes, tai tik mes stvėrėme smaragdiškai žalią saksofoną ir pasileidome bėgti kiek įkerta, kiek tik kojos gali tverti. Vis bėgom, ir bėgom, ir bėgom, prakaitas žliaugė mūsų kūnais, tačiau nesustojom; keli praeiviai, kuriuos išgąsdinom gatvėje, apstulbę palydėjo mus akimis – juk niekas niekada nėra matęs štai šitokios spalvos saksofono; o tada kojos ėmė silpti, už mūsų nugarų liko visas pasaulis, prieš mus – tik mes abu ir begalinis jaudulys, noras, kad šios akimirkos niekada nesibaigtų, troškimas, kad Kūrėjo talentas niekada niekada niekada neapleistų; nė nežinojom, ar mus kas nors persekiojo, ar kas nors pastebėjo, kaip išlėkėme į skersgatvius, tačiau to negalėjom sužinoti, nes šalia nebuvo nė vieno skersgatvio, priekyje tamsavo giria, kurioje tykojo velniai žino kokios baisybės; taip, tai mes, mes nugvelbėme vieno iš stebukladarių instrumentą, tai vis mes...

Išsekęs tysojau ant žemės, bičiulė tyliai juokėsi. Apėmė neapsakomai didelis džiaugsmas, negalėjome nustoti juokęsi, pradėjome kvatoti, raitytis žolėje ir vėliau dainuoti, dainas, kurios pirmosios šovė į galvą...

Greitai visa tai ėmė slūgti. Jaučiausi kaip sapne. Viskas aplink siūbavo, lyg laive, blaškomame bangų.

Danguje nebuvo žvaigždžių, vos tik tai pastebėjau, pajutau, kaip lietaus lašai krinta ant aukštyn žvelgiančių akių.

– Lyyyyjaaa!!! – sušuko bičiulė, rankas iškėlusi į dangų, besisukanti aplink it tikra gėlių duktė.

Aš pakėliau saksofoną, pamėginau pūsti, bet instrumentas neišleido nė garso. Pamėginau stipriau. Šnipštas.

– Duok, pamėginsiu aš.

Įkvėpė, priglaudė lūpas. Kaip fantastiškai žalia spalva derėjo prie jos veido! Lyg instrumentas būtų buvęs sutvertas būtent jai. Greit paaiškėjo, kad jei ir sutvertas priklausyti jai, tai tik kaip suvenyras, nes pūsti jai, kaip ir antai man, nepavyko.

– Gal ką sugadinome...

Visko galėjo būti, juk bėgome labai greitai, apie saksofoną nepagalvojome. Galėjo kur nors atsitrenkti, kokia nors menka dalelė nulūžti. Velniava.

– Žinai, nieko nebus. Einam, parduosim, – pasišovė bičiulė.

Dabar tai atrodo kvailai ir avantiūriškai. Tačiau mes ėjome, o kadangi miestą gan gerai žinojome, greit suradome žmogų, kurį mūsų pasiūlymas sudomino. Tai buvo mano... hm... Draugas iš praeities. Nusivedęs mus į savo menką kontorėlę, ėmė kvosti. Iš kur gavome tą keistą daiktą ir panašiai. Nedvejodamas pasakiau, kad spalvos tiktų prie jo namų sienų, ir ten, ir ten žalia. Todėl ir atnešiau.

Jis nė velnio mumis nepatikėjo.

– Bent originalas?

– Kapitali autentika, – užtikrinau.

– Hmm.. Juk jis žalias. Nemaustai, tikiuosi.

– Šįkart ne, – patikinau. Šįkart. – Atėjo kiti laikai, dabar tik gerus darbus dirbu.

– Gerus? Iš kur šitas žaislas?

Tylėjau.

Jis sutiko sužaisti.

Už saksofoną gavome žolės kokiems vieneriems metams. Devynis gramus rinktinio mėšlo.

– O tikrai nenori pasakyt, iš kur jį gavot?

– Na, tau geriau šito nežinot, – pasakė mano bičiulė, paketėlius įsidėjusi į rankinę.

– Nebijot, kad susems? Ši vieta stebima, uniformuoti žmonės gali jus pamatyt ir pasekt.

Nustebę susižvelgėme. O už ką mus sekti, štai ką liudijo mūsų žvilgsniai.

– O pats, kaip dar neįkliuvai?

– Aš juos pašeriu dūmu kitu, nelenda, – atsakė.

Tai buvo stambaus stoto vyras, plaukus susirišęs į „arklio uodegą“, vienas tų, kuriais gali pasikliauti, užsitarnavęs pagarbą.

Kiek palūkuriavę, atsisveikinome. Vyrukas negalėjo atsistebėti tuo, ką jam atnešėme. Vartė saksofoną rankose. Palydėjęs mus prie išėjimo, pamojavo.

– Įdomu, kada pamatys užrašytą grupės pavadinimą. Ir ar susiprotės, kas čia yra, – susimąsčiau, kai nutolome.

– Kam tai, velniai griebtų, rūpi, – atkirto bičiulė ir kartu nusikvatojome.

Vis dar lijo. Palindę po žaliuojančio medžio šakomis išmėginome tai, ką gavome dovanų.

* * *

Mano galva plyšte plyšta. Ūžia persipynusios mintys, jaučiu šleikštulį, tačiau toliau nejudėdamas guliu. Tik kur? Nežinau. Nebepamenu, kur turėčiau būti. Užsimerkęs girdžiu kažkur toli pasąmonėje, o gal ir čia pat, šalimais, griaudžiančius mus besivejančių žmonių balsus. Tai turi būti jie, tiesiog privalo. Mums lengvai nesibaigs, mums lengvai nesibaigs... Kažkas kalba, atsimerkiu, jaučiuosi lyg sėdėčiau karuselėje, mėginu pasiremti galvą ranka, nepavyksta. Galvoje skamba užjaučiantis motinos balsas, tėvas šaukia, kad eilinįkart nuvyliau jį, visą jo šeimą, bet pala... Jis miręs, motina, deja, taip pat. Tik dabar to negaliu suprasti, juk girdžiu juos, staiga išvystu, kaip su pirmąja mergina ėjau prie ežero ir pabučiavau jos plaukus, o po aštuonių mėnesių naktį apie tą bučinį kalbėjome, galop išvystu nors menkučio mano judesio tykojantį šautuvo vamzdį, kuris mane... nori pataisyti...

Kūną išpylęs prakaitas. Šalia sėdi mano bičiulė ir užsisvajojusi žvelgia į dangų.

– Tai buvo tik košmaras, nurimk, – sako ji.

– Koks dar košmaras?

– Mačiau, sapnavai. Dabar jau viskas gerai.

Apsidairau. Kažkas čia ne taip.

Tai buvo sapnas?

Ar mes iš tikrųjų iškrėtėme tokį negražų pokštą?

– Kur mes esam? – klausiu.

– Nagi, kelkis, – ragina mane.

– Minutėlę, – prašau.

Paguldau galvą ant žemės, užmerkiu akis, skausmas slūgsta.

– Žolė suveikė, man panašiai buvo, – aiškina bičiulė.

Jau švinta. Pradžiūvę. Kažkur čiulba tik ką prabudę paukščiai, ieško lesalo. O mes?

Matyt, viskas nutiko tik dėl džiaugsmo. Nenoro, kad akimirkos, praleistos su garsiais žmonėmis, kada nors išblėstų. Tačiau ką šitaip galėjome pasiekti, aš nežinau.

– Tu suvoki, ką mes padarėme?

– Taip... – atsidūsta bičiulė. Šypsenos jos veide nematyti. – Ir tai nėra viskas, ką turime suvokti.

- Kas dar?

Ji mosteli ranka į atokiau nuo mūsų plytintį kelią. Kelkraštyje kaip tik šią akimirką stoja gėlėtas „Volkswagen“ autobusiukas.

<...>

Aurimas Novikovas