Pokalbis su menininke Simona Smirnova

Miela Simona, visų pirma patikslink, kur, ką, kelintame kurse studijuoji – ar vis dar Muzikos akademijoje? Kodėl rinkaisi būtent tokias studijas?

Taip, dar vis studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, trečiame kurse, džiazinio dainavimo specialybę. Sąlyginai, studijos pačios pasirinko mane, ne aš jas. Aš tik labai troškau kurti ir studijuoti mylimą dalyką. Nors palaikymo stojamųjų metu susilaukiau daug mažiau negu pašaipių replikų ir abejingumo. Visgi įstojau į pirmu numeriu įrašytą džiazo vokalą ir iki šiol tuo džiaugiuosi.

Kad esu sutverta scenai ir kūrybai žinojau „nuo lopšio“. O džiazas man tarsti nuolatos besitęsiantis „antras kvėpavimas“. Jame betarpiškai viskas nauja, dinamiška, unikalu. Mano studijų pasirinkimas buvo tiesiog atvirumo ir nuoširdumo sau išraiška. Nė karto nesigailėjau šio savo sprendimo.

Ar Tau svarbi vieta, kurioje gyveni? Ką reiškė Tau, nuolat kuriančiai (taip man atrodo…) Ignalina, o ką – Vilnius?

Manau, kad dabar nebėra svarbu kur tu esi. Svarbiau kas tu esi, ir kaip sugebi matyti ir panaudoti aplinką. Tačiau neneigsiu ir to, kad apsigyvenusi Vilniuje, pasijaučiau lyg sugrįžusi namo. Ignalina man reiškė kovą ir augimą, nuolatinį pasipriešinimą ir stiprybės ugdymą. Vilnius - galimybes ir laisvę.

Kai sakau nuolat kurianti, turiu omenyje Tavo pjesę, kurią skaičiau, Tavo muziką, kurios šiek tiek girdėjau, Tavo interviu su meno kūrėjais. Bet juk būta ir dailės – gal tebėra?  O juk ne viską ir žinau – papasakok daugiau apie savo kūrybinį gyvenimą.

Kūryba, mano akimis, ir yra betarpiškai besitęsiantis procesas, kuriame gyvenama arba ne. Man kūryba įprasmina mano gyvvenimą, mano patirtis, norus, nuojautas. Taip tarsi jaučiu „sukibimą” tarp savęs ir pasaulio. Be kūrybos visai pasiklysčiau tarp savo „realybės lygmenų”… Na, o jei kalbėti apie žanrus ir formas, tai jų išties namažai.

Taip, būta ir dailės. Su malonumu prisimenu savo egzamininę „freską“ ištapytą ant vienos iš Ignalinos rajono gimnazijos sienų. Besimokydama mokykloje, tikrai labai daug dėmesio skyriau tapybai. Šiuo metu - kiek mažiau. Tačiau iki šiol tiesiog degu monotipijomų tapyba. Jas dovanoju draugams, ant jų rašau laiškus. Man tai labai intymus ir svarbus savianalizei procesas.

Nors studijuoju muziką, tačiau rašymas man buvo ir yra būtinas. Tarsi kažin kokie nežinomi monai mane „trauko už plunksnos“. Be kelių pjesių, pradėjau rašyti ir libretus operoms, miuziklams, scenarijus trumpametražiams filmukams. Į spaudą parašau vis kokį eseistinį straipsnį arba interviu su įžymiu žmogumi. Tiesiog dievinu kalbėtis su žmonėmis, „prisiliesti prie jų”, išgirsti ką jie mano. Po kiekvieno interviu būnu tarsi ant sparnų.

Šiuo metu taip pat vaidinu R. Radzevičiaus roko operoje „Žuvų piemuo” (Alytaus miesto teatras). Mano vaidmuo -  Moteris medyje. Tai personažas, kuris kuriamas kaskart iš naujo. Moters medyje mistika ir sakralumas su kiekvienu išėjimu į sceną manyje pažadina vis naują erdvę. Panašiai ir su džiazo improvizacijomis. Tai tarsi „kodai” kurie manyje atrakina vis naujas duris.

Manyje idėjos gimsta vis naujomis formomis ir pavidalais. Jaučiu tai tokiu intensyvumu, jog susiduriu su vienintele problema -  man atrodo, kad man reikėtų bent dešimt dar tokių Simonų, kad įvykdyčiau visas idėjas. Nuolatos sukasi mintys apie sintezę: apie dailę, muziką, teatrą išvien. Apie muzikinį žodžio skambesį, apie spalvinius garsus, apie potėpius ir faktūrą muzikoje. Todėl dažnai mano apsakymuose galima išgirsti muzikinius leitmotyvus arba įžvelgti muzikinio kūrinio formą. Aš manau, kad viskas tiesiog pasakiškai susiję. Ir visą šį kūrybos šaltinį glaudžiai sieju su krikščionišku pradu - tikėjimu, viltimi ir meile.

Norėčiau, kad skirtum kelis žodžius konkursui, vykstančiame Jaunųjų gamtininkų centre. Ne visi apie tokį girdėję, o juk…

Tai šviesus ir kupinas idėjiškumo konkursas. Kai dar buvau mokinė, man į jį atvykti būdavo nepaprastai smagu, nes susipažindavau su naujais žmonėmis, kalbėdavomės su recenzentais. Tokie konkursai būtini mokiniams, nes tai kūrybinės jėgos ir reikalingumo patvirtinimas, motyvacija, pažintis, noras, įkvėpimas. Mano akimis jis dar per mažai susilaukia dėmesio ir įvertinimo iš pašalies. Bet viskam reikia laiko ir stiprybės kuriant tradiciją. Jos ir linkiu organizatoriams.

Kokie yra jaunieji kūrėjai – Tavo kolegos, bendraminčiai? Ar įmanoma juos paibūdinti keliais žodžiais?

Mano aplinkoje labai daug skirtingų žmonių. Bendrauju daugiausiai su aktoriais, kuriu su muzikantais, gyvenu su filologais, muzikos mokau paauglius. Mano aplinkoje nėra nei amžiaus, nei dar kokio paiko cenzo. Kokie jie? Jie įdomūs. Jeigu klausiat apie tendenciją, tai kuriantis jaunimas, mano akimis, šiek tiek nelaimingas. Dėl ko? Gal dėl per gero gyvenimo, gal dėl šiame laike viską užvaldžiusios vienatvės. Visi labai skirtingi. Manau, kad apie tendenciją kalbėti išvis nelabai įmanoma. Aš esu nepaprastai laimingas žmogus, tad ir pritraukiu aplink save tokius, kurie „turi reikalų” su laime: jos ilgisi, ją jaučia, jos ieško, ją randa, apie ją galvoja. O jei apibūdinti keliais žodžiais, sakyčiau taip: naktis, ieškojimai, kova ir kava.

Kokios knygos ugdė Tave?

Negaliu nepaminėti knygos, kuri stebuklingai per mano vertybinės krizės laikotarpį pateko į rankas. Tai buvo mano mylimos režisierės paskolintas Jurgos Ivanauskaitės romanas „Pragaro sodai“. Su J. Ivanauskaitės knygomis praleidau paskutinius keturis mokyklinius metus. Rašydama pjesę, turėjau garbės kurį laiką susirašinėti su Jurga laiškais. Tie laiškai man iki šiol didžių didžiausias įkvėpimas. Visuomet nepaprastai žavėjausi lietuvių literatūra. Nepaprastą reikšmę turėjo ir turi Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Gintaras Beresnevičius, Sigitas Parulskis, Gintaras Grajauskas. Iš tiesų, ties šiuo klausimu žvilgtelėjau į lentyną. Čia daugiausia lietuviškų pavardžių.

Didelį pamatą „sukrovė“ ir rusų literatūra: Fiodoras Dostojevskis, Michailas Bulgakovas. Savo mokyklinėje užrašų knygutėje turiu tokį įrašą: „Sėdžiu mokykloje ir galvoju. Kaip apskritai įmanoma išgyventi, jei neskaitai poezijos“. Nors šie žodžiai skamba gana pompastiškai ir gal net butaforiškai, pamenu, kad tuo metu man tai buvo toks stiprus išgyvenimas (bibliotekoje skaičiau S. Parulskio eilėraščius), kad kitaip nė nesugebėčiau ir pasakyti. Dabar šiuos žodžius suprantu ir išgirstu vis iš naujo, gal tik kiek kitaip.

Ką dabar skaitai, kur lankaisi? Kuo kvėpuoji?

Šiuo metu daugiausiai dėmesio skiriu muzikinei literatūrai, džiazui. Daug laiko atiduodu džiazo koncertams: juose lankydamasi, juose dainuodama, juos vesdama. Nemažai laiko atiduodu darbui su jaunimu. Dirbu jaunimo centre „Babilonas“ bei teatro mokykloje  „Aparte“. Sunku į save pažiūrėti ne iš šono, kalbėti apie dabartį. Tačiau visumoj tai panašu į nuolatinį vertybių ieškojimą bei patvirtinimą. Taip pat rašau romaną-sonatoje „Meditacijos sinkopėmis“. Svajoju jį išleisti.

Taip ir kvėpuoju: ieškojimais, muzika, dalinimusi, skaitymais, rašymais, kova ir...kava.

Dėkui, Simona – linkiu, kad nepristigtum nei kovos, nei kavos...

Siūlome paskaityti Simonos kūrybos:

       DEGANTYS NAMAI

       POEZIJA

                                                                                  Gintarė Adomaitytė