Simona Smirnova

Įėjau į kambarį nieko nesitikėdama. Jaučiau salsvą Tavo buvimo kvapą. Tai ne smilkalai, kuriuos kadais Tau parvežiau iš pseudo mistiškos šalies, su pseudo mistiškom suvenyrų parduotuvėm. Tuomet tikėjausi, kad taip Tau atrodysiu paslaptinga ir ypatinga. Kaip ir tikros Didžiosios Moterys (pati šypteliu nuo šios minties), kurios kaip kodą ar nuodą savo geluonyse nešiojosi amžinąjį moteriškumą ir paslaptį. Aš nebuvau tarp jų. Visuomet jaučiau nuolankumą Didiesiems žmonėms, nes niekad Jiems nepriklausiau. Kaip ir Tau- niekada nebuvau nei paslaptinga nei ypatinga. Aš tiesiog egzistavau, žydėjau, gyvenau, augau...(?) net nežinau kaip tai turėčiau vadinti. Bet visąlaik norėjau kažko kito. Ko? Žinojai Tu, tačiau Tavęs aš bijojau. Bijojau labiau, nei vertėtų. O baimė stabdo augimą. Visi tai žino.

Kambary tvyrojo pakibę baimės lašai. Kristi jie visai neketino. Tvyrojo gerai įkibę į orą, kad net savo ilgais raudonais išpuoselėtais nagučiais jų neįstengčiau iškrapštyti iš tvyrančio oro. Tu buvai pakibęs kartu su tais lašeliais. Kaip ir jų, taip ir Tavęs neišgalėčiau, neįstengčiau nuo to prakeikto oro nukabinti. Kad ir kokie dailūs tie mano nagučiai bebūtų.

Ant stalo stovėjo žvakidė. Tokia įprasta, kaip iš parduotuvių serijos „viskas jūsų namams”, o ant žvakidės, suskleidęs sparnus, tupėjo geltonas drugelis. Toks, kaip būna kopūstinukai, tik geltonas. O gal kopūstinukai taip pat būna geltoni? Bandau vyti bereikšmes (?) mintis ir susitelkiu ties Tavimi. Lašeliai dar vis kybo. Tu sėdėjai (greičiau kabėjai) lotoso poza, stipriai užmerkęs akis, rankas ramiai paguldęs ant tvirtų kelių. Tyliai, atsargiai, bandydama nesutrikdyti esamos erdvės kreipiausi į Tave:

- Mano namai...,- sakinio užbaigt nebeįstengiau.

Tu tingiai pakėlei akių vokus. Tuo pat metu geltonasis kopūstinukas išskleidė sparnus, bet nė neketino pakilti nuo raudonosios žvakidės. Tu praveri lūpas, aš suklūstu, kopūstinukas vėl suskleidžia sparnus:

- Smirda.

Tariuosi blogai išgirdusi:

- Kaip sakei?,- paklausiu.

- Aš sakau smirda.

Jaučiuosi, lyg gavus gerą smūgį per veidą šlapiu skuduru. Bandau atsitokėti. Tuo metu Tu nusileidi ant žemės, ištiesi kojas, bet lašeliai dar vis kybo ore. Drugelis vėl tingiai išskleidžia sparnus. Tu ruošiesi kažką sakyti. Klausau:

- Aš tau seniai sakiau, kad baigtum tuos žaidimus su smilkalais. Užtrokši vieną kartą.

- Aš maniau...

- Ką, kad man patinka? Kai man jų parvežei, priėmiau tik todėl, kad žinojau kiek teks aiškintis jei nepriimsiu.

- Tai išmetei?

- Dieve mano... Pardaviau!

- Pardavei?

- Kokia tu juokinga. Na žinoma, kad nepardaviau. Į stalčių įdėjau. Ir išvis nesuprantu, kodėl man dovanoji dovanas, veži lauktuves ir...

- Na gerai. Atleisk,- jaučiu kaip pralaimiu eilinę kovą, bet nusprendžiu eiti iki galo,- ko dar nemėgsti be smilkalų?

- Nemėgstu, kai įeini į mano butą nesibeldusi, neskambinusi ir nepranešusi. Matai, kad negaliu dabar su tavimi...(pauzė) ir nenešiok šios idiotiškos suknelės, atrodai, kaip (ir vėl pauzė).

- Tai gal tik Tau tokia ir atrodau!,- bandau būti atžari, bet jaučiu, kad eilinę kovą pralaimėsiu, taškų persvara per didelė. Stoviu su ironiška išraiška, bet jaučiu, kaip skruostus ima mušti karštis, kaip bandau nemirksėti, kaip širdį kažin kas taip spaudžia. Bandau neišsiduoti, tačiau rankos ima savaime virpėti:

- Parūkyk. Žinau, kad Tave ramina tokie banalūs triukai,- dar kartą imu nekęsti Tavęs už tai, kad perpranti mane. Smogiu atgal:

- Mečiau. Neberūkau,- ir pati suprantu kokią nesąmonę pasakiau. Bandau taisytis,- Na, nenoriu dabar.

- Tai ko nori?

- Kad paaiškintum...,- minties nebaigiu, nes matau kaip lašeliai kyla į viršų, į pačią palubę, ir lyg stiklo karolių trupinėliai prilimpa prie lubų.

- Miela mano,- taria su tokia ironija, kad nugara nueina pagaugais,- Kodėl kaskart, kai ateini pas mane imi kažko klausti, maldauti, verkti, raudonuoti, rūkyti.. Jei tau taip sunku - neik čia. Man nuo to tik palengvės.

Jaučiu visišką savo pralaimėjimą, bandau paskutinį kozirį, tačiau su nuojauta, kad tikrai nebepavyks:

- Augini drugelį?

- Ką čia bandai apgauti? Po paslaptingos kauke matau tik gražų kūną,- su šiuo sakiniu Jis prieina, įdėmiai pasižiūri į akis, nusega suknelę, paeina keletą žingsnių atgal:

- Taip atrodai kur kas geriau. Ir kažin kodėl visuomet eidama pas mane neužsidedi apatinių? Matau, kad „pasikalbėt” ateini... Tai ką ten sakei, kas su tavo namais?,- stoviu lyg kolosas ir negaliu ištart nei žodžio.

Visiškai surakinta ir bejėgė. Bet ne todėl, kad eilinį kartą žudai mane, smogdamas į skaudžiausias vietas, o todėl, kad už Tavęs iki šiol tupėjęs drugelis pakilo, ramiai nutūpė Tau ant peties, ir tuo pat metu iš Tavo menčių ėmė kaltis tikro, milžiniško DRUGIO SPARNAI. Tokie pat geltoni ir trapūs, tik dideli ir bauginantys. Turbūt laimėjai kažkelintą kovą. Sveikinu, Tavasis laimėjimas.

- Kodėl tyli, brangioji?,- aš stovėjau, jausdama, kaip kojos nejučia ima grimzti parketą, tarsi į ką tik sukastą dirvožemį. Jutau žemės vėsą, atrodė, kad čia pat, tuojau tarp kojų pirštų ims suktis sliekai, aplink blauzdas savo lizdus ims sukt šaltos gyvatės, o ant jų pergalės šokį ims šokti raupsuotosios rūpūžės.Tu- drugys stovėjai ir šypsojaisi savo demoniškom lūpom, o aš jutau, kaip su kiekvienu Tavo akių žybtelėjimu įaugu į šio kambario (?) grindis.

Į raudonąją žvakidę Tu įsmeigei  tris geltonas žvakes, uždegei, palaukei, kol įsidegs. O aš jaučiau, kaip įaugu, o ne augu. Įaugu, ir niekad nebeturėsiu jėgų iš naujo pajudėti iš vietos:

- Aš skleidžiuosi, - tariau tyliai, kad pasirodė, jog tik sušnarėjau, tarp mano pirštų ėmė tarsi gyvatėlės augti šakos, aplink kojas apsivijo gubojos, skleistis pumurai. Iš akių krito įvairiaspalviai vaisiai. Netruko ir kol baimės lašai ėmė kristi žemyn. Tiesiai ant mano rankų (šakų?). Palaistyta aš stiebiausi į viršų ir nutilau. Jaučiau, kaip kambary pakvipo obuoliais. Jaučiau, uoste užuodžiau mūsų nuogumą.

Tu pakilai, o aš likau stovėti. Tu skrisi  šviesą aukso dulkėm, o aš stiebsiuos į šviesą savo šakom, kurios neš tik užnuodytą vaisių.

Lašai susigėrė į šakas. Nukrito pirmasis obuolys. Žvakės prigęso. Drugys pakilo.

Tamsa.

- Mano namai... Mano namai dega. Degantys namai taip pat skleidžia šviesą, - štai ką norėjau pasakyti.

2007