Simona Smirnova


Smėlio paslaptis

Kažin kam įsakius,
Ant kelio išsirideno žemuoginis kvapas.

Plevena debesų sparnais padauža vėjas:
- Žinai, aš nujaučiu, kad būsime draugais,
Kutensim nosis tiems, kas iš namų išėjęs.
Ir paklaidinsim žemuogių takais.

Sutikęs kvapą vaikas sako:
- Cha… Nuneščiau tave į smėlį,
Įdėčiau su gėle po stikliuku,
Tik gaila, kad tavęs nereikia mano lėlei,
Tik smėliui reikia paslapčių.

Pajunta kvapą iš tolo dilgėlė:
- Tik pamanykit, pabėgęs žemuoginis kvapas…
Ir ką, negi tu manai, kad tu kuo nors kitoks,
Už tave puikesnis, nei sudžiūvęs lapas…
Pirmoji mašina tave iš kelio iššukuos.

Tik tie, kur dilgina - užauga pakelėj.
Tik tie, kurie sutinka gyventi purvo kaimynystėj,
O ne mažyčiai, žemuogių kvapai.
Negi nežinai? -
Be žemuogių, juk jų kvapai išnyksta?

Nutraukia dilgėlę suaugėlis žmogus:
- Kur matyta? Praeit nebegaliu -
Primėto visokiausių čia kvapų.
Vaikai į smėlį stiklines paslaptis dėlioja...
Juk aš skubu. Nereikia man svajonių, ir..

....

ir, kad primintų kelius senų laikų,
kai ir mano pėdos, pabėgusios nuo žemuogių,
kvapu pavirto.
Kai nenorėjau tikėt istorija
Purvyno dilgėlių.
Ir mano smėlio paslaptis
Kaskart vis tolsta.

Dangus žemėje

Dangaus
kaspinėliai
pražydo
asfalto
ašarose

.............

net
nuleidus
akis
į žemę
matai

tai
tai

DANGUS
Žemėje

Mažutėliams

Augalai ir
kiti
stiebiasi
mažutėliai -
dangaus
karalystė

jiems
jiems

skirtingi
mažutėliai

tik
žemė
TA PATI

jiems
jiems


Baltieji asilai

galėti
atsiriboti
nujausti
tikėti

      žinoti

ir
joti
joti

svajonių
asilais.
žibėti
ieškoti
žydėti

     ir leistis
     ir leistis

baltaisiais
arkliais.

ir leistis
ir leistis

į paties
išrupšnotą
žolę

Kai

           e
                      i

                                   n

                                                i

atidaryti namų
duris
meilei -

Turi išeiti iš
Savojo
kambario…