Pokalbis su Kauno „Vyturio“ vidurinės mokyklos abiturientu Juliumi Čepukėnu
 

Miestas, kuriame gyvenu, visų pirma, yra erdvė, kurioje užaugau, kitaip tariant, daugelis vidinių išgyvenimų ir patirčių būtų visiškai kitokie, jei ne mano aplinka būtent tokia, kokia ji buvo. Taigi, ir manasis miestas, Kaunas, užima tam tikrą dalį mano dabartinio „aš“ formavimesi. Rašymą lemia daugybė dalykų, abstrakčiai juos galima būtų pavadinti asmeniniais išgyvenimais ir patirtimis. Tam tikros vietos ar aplinkos, be abejo, keičia ir daro įtaką joms. Bet erdvė tikrai nėra pats pagrindinis veiksnys rašymui.

Gal jau esi nutaręs, kur studijuosi, ką. Ar manai, kad visas Tavo gyvenimas lemtas kūrybai?

Žmogus negali nutolti nuo kūrybos, bet kokiu atveju kiekvieno žmogaus gyvenimas yra tam tikra kūryba. Nepabėgsime nuo savo prigimties. Dėl studijų vis dar blaškausi, po truputį krypstu elektronikos ir muzikos, kompiuterinės muzikos technologijos mokslų link, tačiau dar nesu tvirtai apsisprendęs. Viskas gali pasikeisti.

Ar supranta Tavo bendraklasiai, kiti bendraamžiai Tavo poeziją? Beje, gal rašai ir prozą? Ar palaiko Tave?

Žmonių yra visokių, su įvairiais pomėgiais ir tikslais. Mano aplinkoje taip pat skirtingi žmonės. Tad nenuostabu, kad yra šį mano pomėgį suprantančių ir palaikančių žmonių, ir atvirkščiai. Su suaugusiaisiais taip pat, net nemanau, kad privalu brėžti tokią akivaizdžią liniją tarp mano bendraamžių ir suaugusiųjų. Skirtumų, kas be ko, yra, bet nemanyčiau, kad jie esminiai, ypač šiuo, supratimo- palaikymo, klausimu. Taip pat, kaip ir mano minėtoji miesto  įtaka man daro poveikį ir šalia esantys žmonės. Tik dėl to, kad jie yra  būtent Tokie, todėl ir aš esu būtent Toks. Kaip ir tai, ką sukuriu, įgauna būtent tokį pavidalą, o ne kitokį. Negaliu nepaminėti, kad be galo esu dėkingas savo Tėvams, nes bet kokiu atveju jų įnašas į mane kaip asmenybę, kaip individą yra didžiulis. Taip pat ir dėl kūrybos - juk pirmieji mano eilėraščiai buvo skirti Mamai, jei ne jos palaikymas, padrąsinimas, kritika, dabar neskirčiau tokio dėmesio kūrybai. Jei jau apie tai užsiminiau, norisi paminėti ir mokyklos vaidmenį mano asmenybės formavimuisi. Juk kaip tik lietuvių kalbos mokytoja mane paragina dalyvauti įvairiuose konkursuose.

Prozos nerašau, man tai kol kas gana tolimas žanras. Net ir savo rašymą mieliau įvardinu ne poezijos, o tekstų terminu, nes tai vis dar tėra eksperimentai ir ieškojimai. Manyčiau, mano amžiuje tai yra būtina – ieškoti.

Noriu, kad pasidalytum patirtimi, kurią įgijai Jaunųjų filologų konkursuose, Kūrybos akademijoje. Kiek leista - ir ar leista - vyresniam žmogui patarti jaunam literatui, padėti?

Pati svarbiausia patirtis -  tai gyvas  ir tikras bendravimas su panašaus pomėgio ir požiūrio žmonėmis. Kalbu ir apie bendraamžius, ir apie suaugusiuosius literatus. Dar vienas svarbus dalykas, kurį išmokau, tai kad rašymas ir apskritai kūryba, yra ganėtinai subjektyvus dalykas. Tik visad reikia nujausti tą ribą tarp objektyviai gero ir kokybiško kūrinio ir subjektyviai gero kūrinio. Visad reikia stengtis išlaikyti pusiausvyrą. Dėl to ir yra pravartu išgirsti vyresnių žmonių atsiliepimus. Nebūtina suskubti redaguoti kūrinį pagal jų norus, bet svarbu sužinoti kuo daugiau nuomonių apie savo darbą. Tokiu atveju tą pusiausvyrą išlaikyti lengviau.

Man malonus pats procesas, kai žmogus savąją patirtį perduoda jaunesnėms kartoms. Toks procesas vyko kūrybinėje akademijoje. Džiaugiuosi, kad joje dalyvavau. Tai neišdildoma patirtis.

O gal ir pats gali patarti jaunesniam už save literatui? Tarkime, septintokui, kuris šiuo metu rašo savo pirmąjį eilėraštį.

Galiu patarti, kad nereikia skubėti (buvo laikas, kai mano lietuvių kalbos mokytoja man net neleido dalyvauti konkurse. Sakė: „Juliau, dar ūgtelėk“). Reikia leisti eilėraščiams užaugti. Tai yra ne tik sulaukti bedygstant, bet taip pat ir sulaukti sužaliuojant.

Yra svarbu išgirsti skirtingų nuomonių, patarimų. Taip pat pačiam apsidairyti. Aš visiškai suprantu, koks didžiulis noras apima parodyti visiems tą savo jaunąjį daigelį, tačiau, pasikartosiu, siūlyčiau palaukti. Ir juo labiau konkursuose, viešuose skaitymuose dalyvauti tik su jau subrandintais kūrinėliais.

Kur ir kada publikavai savo pirmąjį kūrinį? Kokios sulaukei reakcijos?

Jei kalbame apie rimtąsias ir ne tik konkursines publikacijas, tai pirmąkart mano eilėraščius išspausdino „Nemunas“ 2008 metų vasarą. Tai buvo jau paraudę eilėraščiai, tad ir dabar džiaugiuosi šia publikacija. Dar ir dėl to, kad niekad neskubėjau kuo greičiau jų spausdinti, jie jau buvo „patikrinti“ tarp draugų ir artimųjų, įvairiuose konkursuose. Kitų žmonių, taip pat paties laikraščio redakcijos reakcija buvo maloni. Jie palaikė mano ieškojimus, paskatino mane. Džiaugiuosi tuo.

Neabejoju, kad yra Tau svarbių knygų. Kurios? Kokios?

Taip, neklystate. Yra man svarbių knygų. Bet vis dar dairausi ir ieškau, nes, kaip minėjau, negali vien ieškoti savo kūryboje, turi taip pat dairytis ir ką daro kiti. Tarp man svarbių knygų mažoka prozos kūrinių, kadangi mane patį daugiau domina įvairūs tekstiniai bandymai ir poezija. Ir tai vėlgi dažnai kinta. Šiuo metu svarbios atrodo šios, kurias dažnokai vėl ir vėl iš naujo atsiverčiu, tai ir Bruno K. Oijer  „Kol nuodai veikia“, ir Manto Gimžausko „Šamanas”.  Bet vėlgi aš šias knygas vardinu tik šiandien, rytojus jas tikrai pakeistų.

Pabaigai siūlome paskaityti Juliaus Čepukėno kūrybos.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė