Onirinis

esu ėriukas
mekenantis kalno papėdėje
-  vilnonis vilnonis
   vilnonis
             virš tavo galvos

užsiklok pavargusias kojas aštriabriaunį
kraštovaizdį įskėlusį kulnus
pėdsakus susijuosk už liemens
kad kojos nutekėtų lyg upės
atskiromis vagomis
vandeniu subliūkštų iš

nuovargio ėriukas
mekenantis kalno papėdėje
-  vilnonis vilnonis
    vilnonis
              virš pabaigos

nuo smilkinio ant smilkinio
džiūsta diena slegia į drobę
į kaktą spraudžia
- tokie nelygūs šlaitai

kaskart praganai po ėriuką
po brūkšnį įrėži

savo lazdon
- -  ir aidas  ir garsas
      ir garsas
                  kas žingsnį
      apledėjusioj sapno viršūnėj

bunda akmenys pamerkti į akiduobes
valandos kemša pagalvę
tysta žiovulingos girliandos kai
žingsniai susikimba vorelėm
tematyt tik viršūnės ir
laikas genantis bandą

be ėriuko
mekenančio kalno papėdėje
-  vilnonis vilnonis
   vilnonis
             prie pat

susigūžia erdvės net kalnas
priglunda visa krūtine
uolienom pilkom nuo
medinio tuksenimo
- neverta ieškoti
giliai įkvėpta
Tik viršūnės veria plaučius
- neverta ieškoti
pasruvai nutekėjai ramybėm
vis tik maudžia pašonę
paklodė susiriečia gniužulu
- kaskart praganai

po ėriuką
vilnonį kalno papėdėje
-  mekenantį  menantį
    menantį
                nuovargį

Mano antro vardo istorija

ir tėvą turiu

pamenat
            buvo laikai
kai plaukai augo greičiau
                  kai vežė žolė vešėjo
            metalinėse paklodėse gėlės
      kai iki laisvės užtekdavo tik romėniško penketo
               <... > ... ir dar ko nors nes
         nebuvo 90-tųjų ir kito mėšlo
                                             bet tai tik tarp kitko
         nebuvo manęs  ir Šito mėšlo

                                          švietė saulė
                                                       kaip parudavusiuose foto
                                                               kai nereikėjo apdirbti kompiuteriu
                                                       kad atrodytų kaip senas produktas
                                                               įgautų gyvybės šiokio
                                                       tokio pointo ir kultūrinio polėkio
                                           pamenat

         jei vykdavo karas
                           <... >
         jei muštynės mokyklos kieme
                             visad atjodavo koks
                     ant bėrojo žirgo
                                            kad ir pramigęs pokyčio saulėje
                 bent jau
                                            tais laikais žmonės turėjo didvyrių
                 kitų didvyrių be vakarietiškų sąsajų

ne dėl alaus aš
                  dėl elipsinio atotrūkio
                                            pamenat minėjau
                                  ir aš turiu tėvą
Tomas Tadas K.

Saulėtiktis

Prabilus

Lūpos aplipusios
plunksnomis
         nuryjant debesis
superšti gomurį
         ir nė žodžio nesigirdi
         taip žemai sklendžiant kregždėm
jų sparnai iššvokšti
pro dantis
- - lydint

Pateka

veliasi šviesa į
gerklę
       sprangu
plūsta  dygsniai
paliekantys randus

krešinčios raidės

net įkvėptas oras
negali nuplauti

Saulė

pelenais atsikosčiu
           visą maudžiantį klegesį
vė formos dangus
nusineša

Julius Čepukėnas