„Už labai gerą publicistiką“ – taip skamba Tautvilės Gabnytės apdovanojimas, pelnytai gautas 2010 metų Jaunųjų filologų konkurse. Tautvilė gyvena Skapiškyje, mokosi Kupiškio Lauryno Stuokos Gucevičiaus gimnazijoje.

Tautvilę Gabnytę kalbina Gintarė Adomaitytė.

Bene didžiausias Tavo pomėgis – teatras. Kodėl? 

Manau, kad visiems Skapiškio vaikams pati svarbiausia veikla yra teatras. Kadangi gyvenu mažame miestelyje, veiklos čia nėra labai daug, ypač jauniems, dar visko ieškantiems vaikams. O jei ir atsiranda, tai pasirinkimas būna labai siauras. Taip nutiko ir man. Gyvenu beveik kilometras už miestelio, kaimynų neturime. Pradėjusi eiti į mokyklą, labai norėjau kuo ilgiau joje pasilikti. Galėjau rinktis tarp teatro ir vakarinės sporto salės. Turbūt, jau pirmoje klasėje pastebėjau, kad sportininkės iš manęs neišugdys net patys geriausi mokytojai, todėl pasirinkau teatrą. Ir niekada to nesigailėjau. Teatras mane išmokė labai daug. Jame suradau tikrų draugų. Dabar jau suprantu, kad vaidiname visi, nebūtina lankyti jokių dramos studijų.

Yra manančių (tik jau ne aš), kad menininkus ugdo vien dideli miestai. Nejaugi? 

Su teiginiu, kad  menininkus ugdo didieji miestai iš dalies sutinku. Manau, kad dideliame mieste jau vaikystėje galima rasti vietą, kuriai tu labiausiai tinki. Tačiau viskas priklauso ir nuo pačio žmogaus, galimybių ir aplinkos. Manau, kad miestelių ir kaimų vaikai, nors ir labai talentingi, bijo atsiskleisti tiek, kad juos pastebėtų kiti. Laikui bėgant užgesina savo talentą pasiruošdami kažkam paprastesniam. Ir svajones apie kūrybą nustumia į šalį. Nors nederėtų.

Manau, kad vaikai gimstantys mažuose miesteliuose iškart gauna dovaną – labai glaudų ryšį su gamta. Tai padeda ugdyti savo sugebėjimus.

Kaip kilo mintis imtis rašinio Kasdienybės teatre?

Temą ir pavadinimą rašiniams man yra sunkiausia sugalvoti. Labai ilgai ruošiausi pradėti rašyti rašinį, bet nesugalvojau temos. Mokytoja man pasiūlė daugybę galimybių, tačiau man niekas  „nelipo“. Žinojau, kad jau negaliu rašyti bet ko ir bet kaip. Savo mokytojai apie teatro studiją esu pasakojusi daugybę kartų. Vieną dieną papasakojau apie savo senelių namuose esančioje klėtyje „Perlos teatrą“, kuriame vaidinau su savo pusseserėmis. Mokytojai patiko. Kelis kartus papasakojau apie žmones, kuriuos kasdien sutinku eidama namo ar pas senelius ir mokytoja pasakė: „Labai įdomu. Parašyk apie tai!“  Taip gimė mano miestelio teatras, kuriame visi esame pagrindiniai personažai.

Ką šiemet patyrei Jaunųjų filologų konkurse?

Labai mažai bendravau su kitais konkurso dalyviais. Pernai teko daugiau. Bet šie metai buvo įspūdingi. Labai daug laiko praleidau su savo mokytoja Liuda, kuri abi dienas buvo man labai gera draugė. Pažinau ją, ne kaip mokytoją, o kaip žmogų. Ir tas žmogus man labai patiko. Būtent šį bendravimą, šią draugystę, laikau didžiausia dovana, kurią gavau konkurse šiemet.

Papasakok, ką skaitai?  Ar daug?

Manau, kad skaitau daug. Daugiausia užsienio rašytojų knygas. Labai myliu J. Irvingo knygas ir mokėjimą perteikti jausmus („Našlės vieneriems metams“ turbūt nepamiršiu niekada). Taip pat manau, kad M. Burgess „Heroiną“ ir H. Wassmo „Stiklinę pieno“ turėtų perskaityti kiekvienas paauglys. Labai mėgstu biografines, „tikras“ knygas, kurios padeda pažinti kitą žmogų tokį, koks jis būna kai lieka vienas su savimi. Lietuvių rašytojų knygas taip pat skaitau. Dažniausiai jaunų, tokių kaip Teklės Kavtarazės ar Kristinos Jokštaitės. Mane visuomet labiausiai domina knygos apie paauglius ir jų gyvenimą. Daugiausiai apie knygas kalbu su savo močiute, ilgus metus dirbusia bibliotekininke ir klasės drauge Agne, su kuria dažnai keičiamės knygomis, kurios mus užburia.

Kas skaito Tavo kūrybą?

Savo kūrinių be mokytojos neduodu niekam skaityti. Man nesmagu. Manau, kad liksiu nesuprasta, arba kiti nesupras mano požiūrio. Manau, kad yra didžiulis skirtumas tarp rašymo apie išgalvotus veikėjus ir tuos, kurie yra šalia. Po „Kasdienybės teatre“ man buvo labai nesmagu, nes net negaliu įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis Ponas Vigėlis, Miškinis ar Sanionis, kuriuos aprašiau, juk tai ką jie daro, jiems yra kasdienybė, o man linksmybės. O ir perskaičius viskas pasikeičia. „Kasdienybę teatre“ po konkurso perskaitė mano šeima, ir nustebę vis kartojo: „Kaip tu to neužmiršai?“, „Taip taip, taip buvo“. Kai parašai ar kažką šiaip užrašai, turbūt net nesusimąstai, kaip viskas pasikeičia. Šiemet aš susimąsčiau.  Kai rašinys jau buvo patekęs į respublikinį konkurso etapą, vienas iš mano personažų mirė. Ir tik tada aš pagalvojau: „O gal jis per gyvenimą nuveikė daugiau, nei aš pastebėjau“. Todėl savo kūrybą laikau sau, mokytojai ir kartais močiutei, kuri labai tiki tuo, ką aš darau.

Kaip įsivaizduoji savo ateitį? 

 Profesiją jau esu išsirinkusi, norėčiau tapti vaikų psichologe. Svajoju visą gyvenimą skirti vaikams, kuriems sunku, kurie neturi tokios vaikystės, kokią turėjau aš. Iš patirties žinau, kad vaikams trūksta kažkokio spyrio į priekį, žmogaus, kuris įvertintų tai, ką nuoširdžiai ir iš visos širdies darai. Noriu būti tuo žmogumi, prieš kurį vaikai nebijos būti savimi ir drąsiai galės sušukti: „Aš esu geriausias!“.

Ačiū už pokalbį.

Skaitykite T. Gabnytės rašinį:

KASDIENYBĖS TEATRE