Rašinys



Gyvenu mažame miestelyje, kuris nuo seno yra žinomas ne tik Kupiškio, bet ir Rokiškio rajone, kadangi už mano gimtinės iš tiesų prasideda kaimyninis rajonas. Miestelio, apie kurio žmones bandysiu šiek tiek papasakoti, pavadinimas yra Skapiškis. Gal kai kas girdėjo, gal skaitė apie jį. Tačiau esu įsitikinus, kad daugeliui Lietuvos žmonių toks pavadinimas – tik gražus garsų žaismas. Nieko baisaus nematau – juk ir aš greičiau papasakočiau apie kokį Londoną negu, sakykim, apie Paliūniškį, esantį Panevėžio rajone. O vis tik Skapiškis turi ką parodyti.

Anksčiau savaitgaliais miestelis ištuštėdavo arba likdavo toks pat kaip paprastą darbo dieną, nors gal nelabai teisinga kalbėti apie paprastą darbo dieną mažame miestelyje, kurį dažnas pavadina kaimu. Čia vietos gyventojai dirba nuolat, kasdien. Nors sekmadieniais skapiškėnai eina į bažnyčią, esančią miestelio centre, po mišių vėl skuba namo, nes turi daug darbo. Anksčiau vaikai aplankydami tėvus atveždavo jiems įvairiausių gėrybių iš miestų – dažniausiai maisto – bardavo tėvus, kam  šie lenkia nugaras daržuose ar prie gyvulių, juk visko galima nusipirkti. Dabar miestelyje jau penktadienio vakarą burzgia automobiliai ir knibždėte knibžda žmonių. Daržuose savaitgaliais dažniau pamatysi atvykusią moteriškę, o ne vietinę, taigi gerai pažįstamą senutę. Vieni pasakytų, kad tai stebuklas, kiti bandytų įrodyti, jog tai savaime suprantamas dalykas: suaugę vaikai turi padėti senstantiems arba pasenusiems tėvams, treti purkšteltų, kad tai vaidinimas. Beje, kodėl vaidinimas? Kas prieš ką vaidina? Nesigilinsiu, tik manau, jog vaikams nieko blogo neatsitiks, jei padirbės savo tėvų daržuose, laukuose.

Mano miestelis jau daugybę metų garsėja liaudies teatru ir jo režisiere Vita Vadoklyte. Turbūt retas kuris miestelio gyventojas nėra ragavęs aktoriaus duonos. Su režisiere Vita labai įdomu ir gera dirbti, nes ji taip moka įtikinti, kad esi nuostabaus talento, išskirtinio žavesio, charakterio, jog imi ir patiki. O tada ji gali nulipdyti iš tavęs ką tik nori. Oi ta mūsų Vita. Paskui ją sekioja visi nuo mažiausių iki vyriausių. Ir vaidiname – po rajoną, respubliką važinėjame. Savo teatro vėliavą turime, apskritai Skapiškis – tai Vitos teatras. Kas nė vieno mūsų sukurto spektaklio nematė, tas, atleiskite, negali savęs nei  kultūringu, nei išprususiu laikyti. Žinoma, yra tokių, kuriems paklusti kito vadovavimui tolygu prarasti savo individualybę. Tai žmonės, kurie į viską žiūri kitaip, viską pastebi ir daugelį dalykų paverčia vaidinimu, kuriame pagrindinį vaidmenį tenka atlikti patiems: be repeticijų, be režisierės nurodymų ir pagyrimų, be iš anksto išmoktų žodžių.  Kasdienis gyvenimas jiems – nuolatinė premjera mums. Taigi apie tokius žmones pabandysiu dabar papasakoti. Lai jie man atleidžia, tie mūsų keistuoliai, – apie juos kalbėsiu.

Ūkininkas

Gyvena miestelyje toks Sanionis (pavardė  dėl tam tikrų priežasčių pakeista, nors jis niekada nesužinos, kad aš apie jį rašiau, nes nieko neskaito). Miestelėnai jį apibūdina kaip labai taupų, turbūt visi pastebi jo taupumą net sau perkant maistą ar techniką, kuri reikalinga ūkininkaujant. Jis ne tik kad neperka nieko naujo, atvirkščiai, ką kiti išmeta, ko atsisako, jis susirenka pusvelčiui  arba ir už dyką, sakydamas, kad susitvarkys, susiremontuos „ir eis kaip bitė“. Deja, jo bitelės nedūzgia ir gana. Galit įsivaizduoti, koks sąvartynas apie Sanionio namus, nes ūkininkui, kaip jis pats  prisistato, gaila išmesti sukaupto „turto“, o į metalo laužo surinktuvę nieko neveža, nes gal „dar prisireiks“. Kartais man mama liepdama susitvarkyti kambarį primena, kad šis jau šiek tiek panašus į „Sanionio kiemą“.

Sanioniui sunku suprasti, kaip galima už darbą mokėti didelius pinigus, todėl savo darbininkų atlyginimais nedžiugina. Teko girdėti, kad savo samdiniams už darbo valandą mokėdavo po 20 centų, nors samdydamas žadėjo „nenuskriausti“. Kartą pas jį dirbo ir mano teta, tai vėliau pasakojo apie jų bendrus pietus poilsio metu. Kadangi buvo sutarta, jog „maitinimas kartą per dieną“ jo, šeimininko, tai darbininkai valgyti neįsidėję. Sanionis jiems į laukus po kelių valandų darbo renkant akmenis atvežė lašinių, kurių ne tik negalėjai valgyti, pasižiūrėti į juos buvo bjauru. Pajuodę, parudę, pageltę, atsilaupiusia oda, vienoje pusėje išpampę, kitoje pusėje susigarankščiavę – žodžiu, ne lašiniai, o kažkokie puspadžiai. Visi darbininkai pasipiktinę pareiškė nevalgysią tokio maisto ir paprašė atvežti ko nors žmonėms skirto. Sanionis lyg ir susigėdo, išvažiavo. Po kiek laiko atvežė vištienos. Darbininkai susėdo valgyti, o jis pasisiūlė prisidėti sakydamas: „Taip gražiai jūs valgote, kad ir aš įsinorėjau. Gal nieko, jei kokį kąsnelį suvalgysiu. Nebereiks namuose“. Kaip sėdo valgyti –  tai už tris. Sanionis buvo įsigudrinęs per mokinių atostogas vasarą į darbą pasiimti moksleivių. Prižadėjo gerai atsilyginsiąs. Kam nereikia pinigų, o dar mokiniui? Nors niekas nelaukė  gero uždarbio, bet šiek tiek pinigėlių tikėjosi. Vasara praėjo ir Sanionis mokinukams, dirbusiems jo laukuose, atsilygino ... sąsiuviniais.

Šiaip Sanionis ne tik už darbą sunkiai sumoka, jis nenori, kad kas jo namus tvarkytų. O namuose yra tokių dalykėlių, kokių nerasi per visą Lietuvą keliaudamas. Vykstant karui mano miestelis buvo atsidūręs fronto linijoje, daug visokių mūšių čia vyko. Bombų išminuotojai randa dar ir dabar. Viena tokia nesprogusi guli tiesiai po Sanionio lova. Kaip sužinojau, dabar sunku pasakyti – gal pats pasigyrė, kad „ant nenugesintos bombos guli“. Gal jo artimieji prasitarė, tačiau faktas tas, kad bomba yra. Po Sanionio namu, tiksliau – ten, kur stovi Sanionio lova. Kelissyk atvykę išminuotojai siūlėsi tą bombą išimti, kad nebūtų pavojaus jam ir miestelėnams, tačiau Sanionis atšovė, kad „šitiek metų prabuvusi tegu būna ir toliau, valgyti neprašo. Jei susprogs ir susprogdins jį su visa lova – ką padarysi: tokia Aukščiausiojo valia, o ardyti namo, judinti lovos jis neduosiąs ir gana“. Šiaip į kalbas apie bombą Sanionis nesileidžia. Jis visuomet vaikšto labai išdidžiai, aukštai pakelta galva. Tai va, kokia  mūsų miestelio viena įžymybė.

Mūsų Gintaras

Už miestelio, miškelyje, gyvena toks Gintaras. Dėl jo gyvenamosios vietos žmonės dažnai jį pavadina Miškiniu. Taip vadinu ir aš – Miškinis Gintaras. Jo nuotaikos labai permainingos, nenuspėjamos. Vieną minutę Gintaras gali būti linksmas, kitą – piktas, ir nesuprasi kodėl. Vienintelė Miškinio Gintaro transporto priemonė – žalias dviratis, nors vyrukas dažnai pasakoja apie savo „mersus“ ir „bemsus“.

Gintarą pažįstu puikiai. Dažnai matau jį važiuojant į namus ir iš namų. Taip pat jis dažnas svečias pas kai kuriuos miestelėnus. Kartais gali nesuprasti, kodėl jis atėjo ar atvažiavo pas tave, nes tai gali būti labai keistos priežastys, tokios kaip: „Seniai tavęs nemačiau, balvonai“ arba „Norėjau pasižiūrėti, ar dar gyveni“. Niekas nepyksta, nesistebi, net nesijuokia, paprasčiausiai dirba savo darbus kaip dirbę, viena ausimi klausydamiesi Gintaro postringavimų.

Kartą Miškinis Gintaras užėjo pas mano senelius į kiemą ir pamatęs seną elektros stulpą be laidų paklausė, kur padėjome laidus. Tėtis, kaip tik kažką krapštinėdamasis senelių kieme, atšovė, kad nukirpome ir dabar pasišviečiame žvakėmis. Gintaras žiūrėdamas į stulpą išsitraukė savo mobilųjį telefoną ir pradėjo rinkti numerį, užterliotą ant stulpo. Žinoma, jam niekas neatsakė, nes tai nebuvo telefono numeris, o tik keli skaičiai, nurodantys net nežinau ką – gal stulpo eilės numerį? Bet Gintaras norėjo būti labai reikšmingas: jis ilgai barėsi ant senelių, ant mano tėtės ir man kliuvo už tai, kad „nesudraudžiu kenkėjų“. Paskui išskubėjo iš senelių kiemo šaukdamas, kad elektrikams paskambinsiąs rytoj ryte, mat šiandien jie nebedirba. Taip ir nesulaukėme elektrikų senelių kieme, o Gintaras viską pamiršo. Ir mes labai greitai pamiršome Gintaro gąsdinimus, vėl žvalgomės, kada jis užsuks pas mus, ką vėl pastebės ar papasakos.

Ponas Vigėlis

Taip pat mūsų miestelyje gyvena dar vienas labai įdomus vyras. Save jis linkęs vadinti kuo tik nori: šerifu, aktoriumi, milicininku, kultūros veikėju – toks yra ponas Vigėlis. Žmonės šnabždasi, kad jis truputį nesveikas, o aš niekada nedrįsčiau taip manyti – man jis tikras atradimas. Paprasčiausiai ponas Vigėlis mandagesnis, galantiškesnis už visus Skapiškio vyrus – tiek jaunus, tiek vyresnius – drauge paėmus. Vigėliui niekada nebūna blogai: jis taip natūraliai su šypsena sugeba žvelgti į, rodos, tokias svarbias ir miestelio, ir Lietuvos, ir Europos problemas, kad nusiramini ir pradedi laukti geresnių laikų, kurie tuoj tuoj ateis; jau tie geresni laikai eina, tik dabar įstrigo Estijoje. Bet čiagi niekis – netoli ta Estija, ateis geresnės dienos ir į Skapiškį, o tada kad jau bus festivalis, dar gražesnis už  „Pienių vyną“. Ir visko bus sočiai, ir už nieką mokėti nereikės, beveik nereikės. Žinoma, ponas Vigėlis vienas tų, mėgstančių pakilnoti taurelę, tačiau būdamas girtas niekuomet nepasidaro liūdnas ar piktas. Priešingai – netikėtai pragiedrėja ir pradeda pasakoti  istorijas apie dabartinę savo profesiją. Gaila, kad visos jo profesijos netikros, išsigalvotos, gyvenančios tik jo fantazijose. Vigėlis  netgi neslapukauja, kad išgėrė, jis šypsodamasis prisipažįsta: „Atleiskite, panele, šiandien aš truputėlį linksmesnis negu priklausytų, bet kad taip jau išėjo, nesupykit“. Kaip gali už tai pykti, juk panele pavadino, net kažkokį reveransą padarė. 

Vigėlį nepaprastai myli miestelio vaikai: kaskart pamatę jį bėga prie jo ir prašo ką nors papasakoti. Vigėliui toks dėmesys, aišku, patinka, jo istorijos kaskart vis kitokios, linksmesnės, su daugybe patūpčiojimų, pasistiebimų, susigūžimų, pakikenimų – iš toliau stebėdamas gali įsivaizduoti, kad žiūri pantomimos spektakliuką. Kartais stebiuosi, kodėl jis, ponas Vigėlis, būdamas tokios lakios vaizduotės, netapo rašytoju ar kokiu kitu tikru kultūros veikėju.

Kartais sutikusi jį miestelio centre pamanau, kad jis atkeliavo iš kitos epochos. Ir ne todėl, kad visuomet pirma savęs praleidžia moteris – taip elgiasi dauguma Skapiškio vyrų, bet ponas Vigėlis, net moteris praleisdamas pirma savęs, būna kitoks nei visi kiti skapiškėnai. Jis visuomet ryškiai pasitraukia į šalį, kartais net išgąsdindamas kokią močiutę, elegantišku mostu nusiima apibrizgusią kepurę, grakščiai nusilenkia ir kartais tarsteli: „Madam“. Taip reveranso poza stovėdamas laukia, kol tu pro jį pratipensi. Vienos moteriškės prunkščia, kitos apsimeta, kad nemato, nors veidas parodo, kad mato ir kad  labai patinka tas Vigėlio  lankstymasis. Senesnės moterys visada pagaili, sakydamos: „Nebevark, nebesilankstyk prieš kiekvieną, eina – tegul sau eina“. Miesteliai ar kaimai nuo didelių miestų skiriasi tuo, kad čia visi vieni kitus pažįsta, netgi puikiai. Būtent todėl daugelį skapiškėnų Vigėlio humoro jausmas ir perdėtas mandagumas arba verčia šypsotis, arba piktintis. Abejingas šiam vyriškiui negali likti.

Gyvendami mažame miestelyje žmonės linkę dalintis savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Kartais pamanau, kad mano miestelis – viena didžiulė šeima. Bet yra sakoma – nėra namų be dūmų. Mūsų „dūmai“ yra žmoniškosios silpnybės, o kas jų neturi? Vieni linkę visus apkalbėti, kiti – pasigirti, treti mėgsta pakilnoti taurelę. Todėl gyvenimas čia, Skapiškyje, primena gyvenimą viešumoje – lyg kokį realybės šou. Vieni kitus žmonės čia mato tarsi per plonytį stiklą. Ką padarysi – visi stebi vieni kitus ir aš stebiu.

O dabar dar viena istorija.

Skudurynas

Kiekvienas didelis Lietuvos ar kitų šalių miestas turi savo turgų. Jau nuo senovės Graikijos laikų yra įprasta centrinę  ar ne visai centre esančią aikštę pašvęsti viešiems žmonių susibūrimams, žinoma, tuometinės agoros mes ir labai stengdamiesi atkurti nesugebėsime, tačiau turgaus aikštėmis galime didžiuotis. Neįsivaizduoju kitos vietos, kuri vasaros pabaigoje susilauktų tiek daug lankytojų, kaip Vilniaus Gariūnų turgavietė. Savo „Gariūnus“ turime ir mes, skapiškėnai. Trečiadienis – ta savaitės diena, kai į miestelį atvažiuoja visiškai naujų drabužių prekiautojai. Kitomis dienomis į miestelį atvyksta žmonės, parduodantys padėvėtus drabužius, nešiotą avalynę ar šiaip kokius niekučius.

Žinoma, tokio skambaus pavadinimo, kaip graikų agora ar Vilniaus Gariūnai mes neturime, tačiau savo turgavietei pavadinimų turime įvairių: tokių, kaip „Ryzynas“, „Lupatynas“, „Padėvalkė“, „Europa – 2“  ar „Skudurynas“.

Nors pavadinimai atgrasūs ir dažnai nemaloniai skambantys, bet kiek tik aš galiu prisiminti, turgelis visada pilnas pirkėjų – tiek vyrų, tiek moterų. Ir nesvarbu, ar tu paprastas, ar „labai mokytas“, Skuduryne esi lygus tarp lygių, o dažnai koks ponas Vigėlis gali patarti ne blogiau už pripažintą dizainerį. Visi tampame vieni kitiems labai paslaugūs, padedame ieškoti daiktų, kurie tiktų, patiktų ir atrodytų kaip nauji.

Į Skuduryną su mama pradėjau eiti būdama dar labai maža. Žinoma, dažnai tik apsižvalgome ir nieko nepešusios žygiuojame namo, tačiau kartais už keletą litų  apsirengiame panašiai kaip  kokios manekenės, tada mūsų kitos moteriškės klausinėja: „Kur jūs gavot šitokio grožio drabužių? Jau tikrai į Gariūnus buvot išmovusios“. Buvom, o ko ne, jei tas turgus vietoje, tik netingėk anksčiau ateiti.

Dabar vieną įvykį prisimenu su ilgesiu, vos ne liūdesiu. Tai buvo labai seniai, vaikystėje. Su savo draugais radau Skuduryne paliktą drabužių maišą. Tuomet dar nežinojome, kad tuos nereikalingus drabužius pardavėjos palieka žmonėms, kurie neturi pinigų, arba tiems, kuriems reikalingi skudurai namuose ką nors valant. Sumanėme tą maišą pasiimti ir pasipuošti nemokamai.  

Pasiėmę mano senelių ratelius nuvažiavome iki Skuduryno aikštelės ir ilgą laiką delsėme – imti ar ne tą maišą. Baiminomės žmonių, kurių kaip niekad buvo pilnas miestelis. Tuo metu rodėsi, kad visi žmonės žino, ką mes ketiname daryti, ir saugo tą maišą. Iš pradžių nusitempėme tą maišą į kioskelį ir pastatėme taip tarsi jis mums net nerūpėtų, tarytum būtų ne mūsų. Dainavome visokias daineles, žaidėme prie to kioskelio. Baigiantis dienai miestelis, rodos, ištuštėjo, todėl tą maišą bandėme įkelti į ratelius. O jis buvo labai sunkus. Pakėlusi galvą pamačiau pro kioskelio stalą žmogų, kuris filmavo miestelio bažnyčią ir viską, kas buvo netoli jos. Žinoma, ir Skuduryno aikštelę su kioskeliu. Tuo metu pamaniau, kad visas pasaulis nenori, jog tie drabužiai atitektų mums. Sugulėme ant kioskelio grindų ir apmirėme.

Pagaliau tas žmogus dingo, o miestelis dar labiau ištuštėjo, aprimo, tad mes baigėme savo darbą: įkėlėme į ratelius maišą, apklojome jį ir ant viršaus paguldėme mano sesę – ji buvo mažiausia iš mūsų visų. Sesė vaidino vaiką, aš buvau mama, o kaimynų berniūkštis – tėtis. Mes stūmėme ratelius, kuriuose gulėjo mūsų ,,vaikas“, o priešais ratelius šokinėjo pusseserė su drauge ir dainavo: „Bitute pilkoji, iš kur medų nešioji?“

Savo radinį nuvežėme pas draugės močiutę, kuri gyveno netoliese. Pamačiusi mus ir paklaususi apie maišą rateliuose, mus barė, kam mes jį ėmėme, jei jis ne mūsų. Bet pabarė dėl akių, o paskui nekantriai paliepė: „Nu, verskit, kad jau atvilkot. Ką čia su jumis padarysi? Bet daugiau kad man nieko neliestumėte, kas ne jūsų“. Išpylėme drabužius čia pat, kieme, ir kaip patyrę prekių žinovai ėmėme raustis ir ieškotis daiktų sau, tėvams. Prie mūsų prisidėjo ir draugės močiutė, ir  kaimynė, ir dar  kažkokia atostogaujanti jauna mergina juodais akiniais, dar pora moteriškių, net vyriškas balsas sududeno. Ir visi kažką rado, išsirinko, pasimatavo, o kai ką pasiėmė mašinoms, namų  langams plauti, kaliausėms aprengti. Rinkdamiesi klausinėjo vieni kitų, kaip tas maišas atsirado, o sužinoję, švelniai mums grasė, kad negalima imti neatsiklausus.

Taigi miestelio Skudurynui nelieka abejingas nė vienas.  Visi į jį eina apsipirkti ar parodyti, kokie puikūs derybininkai gali būti. Eina ir dėl dar vienos priežasties – susitikti su kitais žmonėmis. Dažnas porina, kad vasarą moterų kitur ir nesutiksi, tik Skuduryne. Dabar, kai esu didesnė, nė kiek nesigailiu, kad tempiau tą maišą – vaidinau gatvės spektaklyje. Režisierė Vita sužinojusi skaniai juokėsi ir sakė, kad čia visai įdomi idėja. Tas nuotykis turbūt lydės mus dar daug metų, o aptarti jį galėsime tik tuomet, kai visi susirinksime Skuduryno kioskelyje, kuriame buvome tarsi muškietininkai – vienas už visus, visi už vieną.