Recenzija

Fani ir Aleksandras: romanas / Ingmar Bergman; iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. - Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. - 229 p. - ISBN 978-9986-39-589-8

Švedų kino ir teatro režisierius, žymus rašytojas Ingmaras Bergmanas (1918-2007) jau pažįstamas tarp lietuvių skaitytojų ir intelektualiojo kino gerbėjų. Žymiausi Bergmano filmai (jų jis režisavo apie kelias dešimtis): „Krizė“ (1945), „Juokdarių vakaras“, „Žemuogių pievelė“, „Persona“, „Septintasis antspaudas“, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, „Fani ir Aleksandras“. Kai kurių filmų scenarijus Švedijos režisierius išplėtojo, papildė, taip paversdamas juos įstabiais, jautriais romanais. Vienas tokių – „Fani ir Aleksandras“.

Knygos anotacijoje rašoma, jog „Fani ir Aleksandras“ yra mėgiamiausias paties autoriaus kūrinys, o pagrindinis veikėjas Aleksandras turi daug rašytojo bruožų. Taigi, ši knyga yra šiek tiek autobiografinė.

Šis veikalas iš tiesų yra kitoks: stiprus, taiklus, įtaigus. Visi autoriaus „piešiami“ tipažai yra neeilinės asmenybės, tačiau tuo pačiu ir turintys daugumai žmonių būdingų bruožų, silpnybių. Veikėjų elgesį neretai būna sunku paaiškinti, tuo labiau – nuspėti, kartais jis tiesiog netelpa į jokius žmoniškumo rėmus.

Sunkoka suprasti, kodėl knygos pavadinimas yra būtent „Fani ir Aleksandras“. Juk pagrindinis herojus yra dešimtmetis berniukas Aleksandras, o jo jaunesnioji sesuo Fani knygoje nėra tokia svarbi veikėja. Daug kas romane vaizduojama būtent Aleksandro akimis. Fani tik aštuoneri ir ji nepasižymi tokiu aštriu mąstymu, neturi tokios lakios fantazijos kaip jos vyresnysis brolis.

Knygos veiksmas sukasi aplink Ekdalių šeimą. Šeimoje vyriausia yra Fru Helena Ekdal – našlė, buvusi aktorė. Ji turi tris sūnus: Oskarą, Karlą ir Gustavą Adolfą. Visi jie vedę ir (išskyrus Karlą) turi vaikų. Oskaras Ekdalis vedęs Emiliją Ekdal, turi tris vaikus: Amandą, Aleksandrą ir Fani. Tiesa, svarbu paminėti, jog nė vienas iš trijų vaikų nėra Oskaro. Amandą Emilija parsivežė po gastrolių, Aleksandras – jauno aktoriaus palikuonis, o Fani gimė panaši į arkivyskupą... Įdomu tai, kad šeima žino apie Emilijos paklydimus, bet niekas apie tai garsiai nekalba.

Knyga prasideda veikėjų sąrašu (visai kaip dramos kūriniuose). Veikėjų dialogai irgi užrašomi dramos kūrinių stiliumi, netgi naudojant remarkas ir pan.

Autorius daug dėmesio skiria aprašymams: išsamiai aprašo miestą, kuriame vyksta romano veiksmas, aplinką, teatrą (tai Ekdalių šeimos nuosavybė ir pasididžiavimas), visų veikėjų namus arba kambarius. Iš tam tikrų detalių dar labiau atsiskleidžia herojų savybės, polinkiai, vertybės.

Ekdalių šeimai būdingi ir saviti tarpusavio santykiai: „Į akis krenta švelnus dėmesingumas. Čia mėgstama vienas kitą paliesti, papurtyti, dunkstelėti į nugarą, paplekšnoti per petį, paglostyti, pasiglėbesčiuoti, su malonumu pabučiuoti kam nors į skruostus arba pakštelėti į lūpas, dar laikytis už rankų, žvelgti vienas kitam į akis ar peštelėti už plaukų. Bartis įprasta noriai, nepiktai, bet audringai: lieti ašaras, žarstyti prakeikimus, ieškoti sąjungininkų, (...) paskui (...) susitaikyti, dalinti šventas priesaikas, rodyti švelniausius jausmus – ir viena, ir kita – labai nuoširdžiai.

Visa Ekdalių šeima, iš tiesų, švelniai tariant, yra keista. Helena Ekdal yra bene vienintelė paprastai ir racionaliai mąstanti šeimos narė. Jos sūnus Oskaras, vidutinių gabumų aktorius, gąsdina vaikus savo nepaaiškinama elgsena, pvz. staiga ima tampyti, purtyti, draskyti vaikų kambaryje stovinčią kėdę. Kita Helenos atžala Karlas, profesorius, serga depresija, nuolat niekina ir žemina savo užguitą žmoną. Trečiasis sūnus Gustavas Adolfas, restorano direktorius, ne ką geresnis. Turėdamas žmoną, vaikų, turi dar ir meilužę (tai vaikų auklė Maja, turinti ir neleistinų santykių su Aleksandru). Tiesa, apie meilužės egzistavimą žino ir Gustavo Adolfo žmona Alma, motina bei visa šeima.

Šią tuščiagarbių ir vidumi silpnų vyrų giminę turėtų pratęsti Oskaro sūnus (na, bent jau oficialiai). Tačiau Aleksandras kitoks. Jo išvaizda gal ir niekuo neypatinga: „(...) liesas, išblyškęs, didnosis, plaukai plonučiai, akys mėlynos, trumparegės, lūpos plačios, dažnai prasivėrusios kreivokai šypsenai“. Bet vidumi jis stiprus žmogus, subrendęs tikrai ne pagal metus. Aleksandras labiausiai myli savo seseris ( „Mes visi – kaip vienas. Visi trys.“), o į suaugusiuosius žiūri kaip į kitoniško pasaulio atstovus, jais nepasitiki. Berniukas daug fantazuoja, dažnai pasimeta tarp nerealizuotų minčių ir tikrovės. Taip pat jis regi mirusiuosius – savo tėvą Oskarą, kuris mirė visai netikėtai, vėliau ir kitus žmones, kurių realybėje net nepažinojo. Aleksandras pyksta, matydamas neteisybę, tačiau jo pyktis žiaurus, užslėptas savyje, tiksintis viduje lyg uždelsto veikimo bomba – visai nevaikiškas. Įdomi ypatybė – kai reikia melstis, berniukas tyliai, bet labai bjauriai keikiasi.

Knygos įvykiai pasiekia kulminaciją, kai miršta Oskaras ir jo žmona Emilija lieka našlė. Taip gyvena metus, kol išteka už vietinio vyskupo Edvardo Vergeruso – tada ir prasideda tikroji sumaištis Emilijos ir jos vaikų gyvenime. Edvardas Vergerusas – „(...) įspūdingas, išvaizdus vyras: aukštas, plačiapetis, stambiu, prakauliu veidu, pilkai žilais plaukais ir barzda. Akys ryškiai mėlynos“. Tai valdingas, tūžmingas žmogus. Jis gudriai pasinaudoja Emilijos Ekdal silpnumu – nori ją paversti savo verge, iš namų neleidžia pasiimti jokio materialaus turto, padaro moterį visiškai priklausomą nuo valdingos jo rankos. Helena Ekdal nujaučia liūdną buvusios marčios likimą, neramu gyventi tampa ir vaikams, ypač Aleksandrui. Berniukas nekenčia savo patėvio ir jo senoviškų namų bei visų ten gyvenančių žmonių (griežtosios Vergeruso sesers Henrietos, vyskupo motinos Blendos ir tetos Elsos, taip pat ir tarnaičių). Aleksandro negali pakęsti ir pats vyskupas – vis ieško progos jį įžeisti, nuskriausti, laukia tinkamo momento jam sužlugdyti. Sykį berniuką jis nubaudžia itin žiauriai: „Vyskupas suduoda rykšte dešimt (...) kirčių (...), iš prakirstos odos sunkiasi kraujas“. Dažnai vaikas išgirsdavo šiurpinančių grasinimų: „(...) tai paprasčiausia lazdelė kilimams daužyti, bet kerta atsakančiai. Yra dar kitas būdas (...) – tai ricinos aliejus. (...) Išgersi gurkšnelį ir pasidarysi klusnus. (...) Gali padėti tamsus ir šaltas sandėliukas – pasėdėsi ten, kol žiurkės ims šmirinėti palei galvą“. Šlykščiausia tai, kad vyskupas smurtą dangsto ir teisina meile. Baisūs žmonės neretai sulaukia baisaus likimo, ne išimtis ir Vergerusas...

Vertėja Zita Mažeikaitė, į lietuvių kalbą išvertusi ne tik „Fani ir Aleksandrą“, bet ir Bergmano autobiografiją „Laterna Magica“, romanus „Intymūs pokalbiai“, „Geri ketinimai“, „Neištikimoji“, „Scenos iš vedybinio gyvenimo“, „Sarabanda“; rašo: „Ekdalių šeimos gyvenimas praėjusio amžiaus pradžioje, jų tradicijos, iškilmingos šventės ir netikėtos tragedijos tapo švedų literatūros klasika (...) Ši I. Bergmano knyga – tai nuostabus, įsimintinas pasakojimas, psichologiškai, vaizdžiai, žaismingai perteikiantis Ekdalių šeimos istoriją, jų džiaugsmus, viltis, troškimus, kiekvieno savitą pasaulėžiūrą, tarpusavio santykius ir to meto aplinką“.

Manau, kad ši knyga patiks tiems skaitytojams, kurie pasiilgo ko nors kitokio, neeilinio, bet labai kokybiško. Šis veikalas išties turi išliekamąją vertę. Tikrai skaityčiau ir antrą kartą.

Magdalena Protaitė

Jaunųjų recenzentų dirbtuvės