Pokalbis su Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos abituriente, Jaunųjų filologų konkurso prizininke poete Agne Vaičeliūnaite.

Papasakok apie save: kuo domiesi? Ką mėgsti? Ko nemėgsti ar net nekenti?

Kaip ir dauguma, esu žmogus, kupinas vidinių konfliktų ir prieštaravimų. Tuos vidinius “negalavimus” kartais išlieju poezijos forma. Tik kaskart vis rečiau. Mėgstu greitį, garsą, juodąjį humorą ir spaudą. Nemėgstu žmonių, neskaitančių laikraščių ir nesusigaudančių, kas vyksta pasaulyje, kas yra aktualu.

Ar svarbus Pasvalys Tavo gyvenime, Tavo rašymuose? O gimnazija? Gal yra kitų Tau  svarbių vietų?

Be jokios abejonės, Pasvalys yra svarbus mano gyvenime. Čia gyvenu nuo pat gimimo, kiekvienas kampas savas. Tačiau juo labiau augu, tuo labiau suprantu, jog man šiek tiek trūksta erdvės. Kita vertus, mano rašymuose neretai peikiamas didmiesčio gyvenimas. Gimnazija man tėra švietimo įstaiga, kurioje knibždėte knibžda nuolat skubantys ir nespėjantys moksleiviai bei mokytojai. Čia mane įkvepia nebent istorijos pamokos. Vienas istorijos mokytojas šį dalyką sugebėjo pateikti taip, jog nemylėti ir nesidomėti istorija tapo tiesiog neįmanoma.

Taigi, apie rašymus… Papasakok, ką esi sukūrusi, kuo didžiuojiesi ar priešingai… Kas skatino Tave rašyti? Kas Tavo pirmieji skaitytojai? Ar būta publikacijų?

Esu sukūrusi tikrai daug eilėraščių, bet kokybiškais laikau vos kelis. Į savo kūrybą visada žvelgiu kritiškai, nes tik tokiu būdu galiu tobulėti. Nors dažniausiai rašau eilėraščius, man nesvetimas esė žanras. Iš tiesų labai nemėgstu šnekėti apie savo kūrybą – tegul kūryba kalba apie mane. Kodėl pradėjau rašyti, man vis dar mistika, nes iš man artimų žmonių ir aplinkos niekas nerašo ir nerašė. Mano pirmoji publika –literatūrinės interneto svetainės rašyk.lt lankytojai. Nors ši svetainė vertinama labai įvairiai, tačiau būtent joje supratau, jog kūrėjui būtinas originalumas. Žinoma, nereikia perlenkti lazdos ir nerašyti itin pretenzingai ir sudėtingai. Juk žmogus, pasiryžęs skaityti vienokį ar kitokį eilėraštį, nori jame atrasti kažką gražaus, prasmingo, subtilaus, o ne narplioti tarsi sudėtingiausią matematinę lygtį. Nesiveržiu savo kūrybos publikuoti literatūrinėje spaudoje, man visiškai užtenka interneto svetainių.

Ką manai apie Jaunųjų filologų konkursus, kuriuose esi dalyvavusi, man regis, ne vieną kartą. Ar randi ten draugų, bendraminčių? Ar keičiasi po konkursų Tavo kūryba?

Kai pirmą kartą buvau pakviesta į Respublikinį jaunųjų filologų konkursą – apsidžiaugiau. Tačiau mano džiaugsmas išgaravo tą pačią akimirką, kai pajutau tarp dalyvių tvyrantį arogancijos ir pasipūtimo debesį. Ne visi supranta, kad jie tėra pradinėje stadijoje. O jaučiasi didžiais rašytojais. Kita vertus, sutikau keletą malonių žmonių. Ir man malonu juos prisiminti. Po tokių konkursų kūryba gal šiek tiek keičiasi – išgirdusi kompetentingų žmonių nuomonę ir kritiką negali į ją neatkreipti dėmesio.

Ar svarbūs Tau kiti literatų sambūriai, tarkime, pertrauka.lt.? Kodėl Tau įdomu  ten būti?

Ar man svarbi pertrauka.lt? Be jokios abejonės! Esu šioje literatūrinėje svetainėje jau nuo tada, kai ji dar net nebuvo oficialiai atidaryta. Čia yra (arba buvo) daug nuostabių moksleivių – kūrėjų. Jau nebekalbu apie nuostabias administratores, kurios negaili naudingų patarimų, kritikos. Tai nuostabi terpė augti kaip kūrėjui.

Manoma, kad kūrybinius gabumus geriau lavinti dideliame mieste. Bet... Aš abejoju... O Tu? Kodėl?

Man atrodo, nėra jokio skirtumo, kur tu lavini savo kūrybinius gabumus. Ar tai būtų pats nuošaliausias vienkiemis, ar pats judriausias ir didžiausias miestas. Žinoma, kūrėjo iš miesto ir kūrėjo iš kaimo kūryba gali radikaliai skirtis, tačiau abu bus vienodai saviti ir įdomūs.

Ką Tu skaitai?  Kaip manai: skaitytojais gimstama ar tampama? Ar sutari su neskaitančiais žmonėmis?

Mano perskaitytų knygų sąrašas toks pat skurdus, kaip augalija Sacharos dykumoje. Kiek save pamenu, būdama maža buvau dažna bibliotekos lankytoja. Labiausiai mėgau pasakas, galbūt jų dėka išlavinau savo vaizduotę. Manau, kad skaitytojais tampama. Bent jau aš bandysiu ja tapti. Kol kas mano valia per silpna. O gal dar nepakankamai subrendau, kad įvertinčiau knygų svarbą žmogui. Jei visgi manęs paklausia, koks mano mėgstamiausias rašytojas, aš nė nemirktelėjusi atsakau, jog E. M. Remarkas. Literatūra su karo prieskoniais yra geras desertas mano išalkusiai sielai. Tačiau juk desertais smaguriauti dažnai nevalia. Ką tik baigiau skaityti Albero Kamiu „Svetimas“. Taip taip, skaičiau ją ne savo noru. Tai – privaloma literatūra mokykloje. Tačiau man patiko. Patiko tas pakylėtas jausmas perskaičius knygą.

Manau, noriu tą jausmą patirti dažniau. Iš poetų išskirčiau Aidą Marčėną ir Henriką Radauską.

Puikiai sutariu su neskaitančiais žmonėmis. Tačiau klausimas ar neskaitantys žmonės sutaria patys su savimi?

Tikriausiai turi norų, svajonių, planų. Ar pasidalinsi jais – kiek galima, kaip galima – su skaitytojais?

Nemėgstu planuoti ir svajoti. Išreikšiu populiariai – gyvenu čia ir dabar. Žinoma, baigusi dvyliktą klasę noriu studijuoti. Domina žurnalistika, domina teisė ir policijos veikla... Tačiau vertinu save kritiškai ir viskam jaučiuosi per prasta. Daugeliu atveju laikau save kukliu žmogumi, ne itin pasitikiu savo jėgomis. Žodžiu, dėl ateities – Kaip Dievas duos. Taip ir bus.

Kas Tau yra poezija?

Kai tingiu galvoti, kas man yra ta poezija, aš atsakau – vienas iš saviraiškos būdų. Tačiau kalbant labai nuoširdžiai, man poezija yra raktas į gyvenimo subtilybes. Prisipažinsiu, būtent šiuo metu jaučiuosi tą raktą pametusi. Tačiau žadu pradėti įtemptas paieškas.

Dėkui, Agne, ypač už atsakymą apie skaitymą ir neskaitančius žmones. Ir... linkiu rasti!

Kalbino Gintarė Adomaitytė

Šiek tiek Agnės kūrybos:

Du eiliukai