dengia sutemos tavo pakaušį,
o dangus – lyg nutriušus milinė,
lyg dar kartą nespėjus paklausti
ar esi šioj nakty paskutinis,
ar esi, ar tik būti turėjai
šitą kovą istorijon piešiantis.
tavo priešą išrado Kūrėjas,

tad Kūrėjas yra tavo priešas.

pilnatis šiąnakt – Marso raudonio,
panaši į kraują – nors gūžčiokis.
tu šiek tiek panašus į šovinį,
tu šiek tiek.

              – šovinys yra tuščias.

Prisimenant

dangų aptraukia
pilkšvas pelėsis

šiurkščiu liežuvėliu
nulaižo nuo rytų
lig vakarų –

ir, rodos,
nuo šitokio griausmo
suplyš debesų sermėga

į naivią dievulio
šypseną

kai žiedė pirmąjį
ir pirmąją

kai žaidė