Nikas Deinas: romanas / Melvin Burgess; iš anglų kalbos vertė Dalius Norkūnas. - Vilnius: Alma littera, 2010. - 377 p.- (Beveik suaugę). - ISBN 978-9955-38-557-8

Jau seniai turėjome atprasti nuo minties, esą verstinė knyga būtinai bus geresnė už savą, originalią, nes kaip tik neišsenkantis verstinės literatūros srautas mums ir leidžia įsitikinti, kad didžiosios valstybės kuria nebūtinai didžią kultūrą. Kartais esti atvirkščiai, ir amerikiečiai tikrai turėtų jaustis nelaimingi, kad verstinės knygos jų leidybinėje rinkoje tesudaro vos kelis procentus (pas mus atvirkščiai). Visa kita jie sukuria, išplatina ir interpretuoja patys, ir todėl amerikiečių ar anglų rašytojas profesionalas net nesapnuoja, kad galima rašyti taip, kaip rašo A. Lindgren ar T. Jansson. O A. Lindgren ar T. Jansson, jei būtų dar gyvos, garantuoju, nenorėtų rašyti taip, kaip rašo Melvinas Burgessas. Nesakau, kad jo romanas „Nikas Deinas” yra prasta knyga. Sakau, kad tai labai vakarietiška knyga pačia blogiausia ir universaliausia prasme: žmogaus pasaulio, vidinio jo kosmoso tyrinėjimą čia pakeičia sociologinis ir publicistinis visuomenėje egzistuojančių bendravimo ir jį pakeičiančios konfrontacijos modelių aprašas, o meninę kalbą pavaduoja paviršutiniškas, užtat viską iš anksto žinantis ir todėl viską paaiškinantis žurnalizmas. Ne sakinys ieško ir siekiasi vos numanomos, vos nujaučiamos žmogiškosios būties tiesos, o išankstinis vertinimas ir apibendrinimas čia nusakomas, tiesiog pasakomas sausu ir bespalviu sakiniu.

Ir vis dėlto „Niką Deiną” skaityti ir įdomu, ir naudinga. Veiksmas vyksta mūsų dienomis, daugių daugiausia prieš du dešimtmečius, tad galime guostis ir didžiuotis, kad visaip glaistomi ir neužglaistomi pedofilijos skandalai Lietuvos provincijos internatuose yra ne tik mūsų, bet ir „civilizuočiausio” pasaulio realybė. Medon Hilo internatas – tipiškiausia nepilnamečių kolonija, kuri, visai kaip ir Lietuvoje, ilgiems dešimtmečiams į priekį užpildo visus šalies kalėjimus. Ir čia siautėja šeimos, grupuotės, o kalėjimo sąlygomis susiformavę lyderiai lieka lyderiais nusikaltėlių pasaulyje net išėjus į laisvę. Bet šioje vietoje publicistinio diskurso perpasakojimą pertraukime. Pagrindinis knygos veikėjas Nikas Deinas nėra tipiškas Medon Hilo gyventojas, ir jo likimas laisvėje taip pat nebus visai tipiškas. Net nežmoniškomis Medon Hilo žvėryno sąlygomis jis išsaugo įgimtą asmenybinį stuburą, ir įsipareigojimas draugystei, ištikimybė šitam įsipareigojimui ne vieną kartą tampa jo žmogiškumo išbandymo priežastimi. Net mažasis, silpnasis gražuoliukas Oliveris draugystę suvokia taip, kaip ir įprasta totalios prievartos aplinkoje: kas naudingesnis, tas ir draugas. O jį sumušęs Nikas sprendžia rimtą suaugusiojo dilemą: taip, aš jo vos neužmušiau, ir buvo už ką, bet kadangi jis mano draugas, aš privalau prašyti jo atleidimo, dar daugiau – aš privalau jį ginti. Ir net pabėgęs į laisvę Nikas Oliverį jaus kaip lakmuso popierėlį, leidžiantį pasitikrinti sprendimų teisingumą ir sąžiningumą. Beje, Oliveris – bene vienintelis knygos veikėjas, kurio likimas (nepavykus pabėgimui su Niku ir Deiviu, vieninteliam įkliuvusiam persekiotojams) dingsta nežinioje, geras vaikelis tiesiog išgaruoja bežadėje erdvėje, ir niekas net po daugelio metų nežino, ar jis pabėgo savarankiškai, ar buvo užmuštas vienutėje, ir toks rašytojo sprendimas sugalvotas ne šiaip sau. Savo veikėjų likimus autorius stebi iki lemtingo nereikalingo knygos epilogo, nes iš kiekvieno likimo jam maga išspausti ne šiaip jau likimą, o pamokomą likimą, tuo tarpu Oliverio charakteris yra toks priklausomas nuo visų, kad netgi padoraus nusikaltėlio, netgi nevykėlio vagišiaus iš jo nepadarysi. O Nikas – kas kita. Neteisybę knygos leidėjai anotacijoje rašo, kad „Nikas Deinas” yra knyga apie praeitį, nuo kurios žmogus niekaip ir niekada nepabėgs. Ne, tai knyga apie gyvenimo idėją kaip savaiminę vertybę: Nikas sėdi Spindulėlio irštvoje ir mąsto: „taip, manęs laukia geriausia mamos draugė, ir ten galėtų būti mano tikrieji namai, bet ten pavojinga, ten nuolat slankioja pavojingieji socialinių darbuotojų šešėliai, o čia nuolat nežmoniškai šalta; taip, vakare vėl reikės eiti apiplėšinėti mašinų ir butų, o maitintis vien pupelėmis ir Raudonos kepta kiaušiniene, bet tai mano gyvenimas“. Ir tai yra tikroji romano idėja: kad ir koks būtų tas gyvenimas, bet jis mano, jis man vienintelis, ir aš jį iš visų jėgų ginsiu. Ir Nikas jį gina: tai apvaginėdamas savo globėją, mamos draugę, tai apgaudinėdamas savo dėdę, kurį mato pirmąkart, bet kuris jam tikrai nori padėti. Ne kas kita, kaip savojo gyvenimo gynyba yra ir Niko žygis su Džonso komanda apiplėšti ir nužudyti vaistininką. Žygis neatrodo išskirtinis, turint galvoje, kad, atsiradus arenoje Džonsui, knygos veiksmas rutuliojasi tipiškoje nusikaltėlių aplinkoje. Ir vis dėlto jis Nikui lemtingas: būtent po šio žygio prie nuošalios smuklės Nikas po daugybės dienų išvysta Tonį Krilą, Medon Hilo direktoriaus pavaduotoją ir nuožmųjį savo prievartautoją, iš esmės sugriovusį jo gyvenimą. Ir būtent čia tą patį Tonį Krilą išvysta apiplėšimo organizatoriai Menlis ir Džonsas, kurie, pasirodo, kadaise yra patyrę tą patį, ką ir Nikas: respektabilaus, visų gerbiamo pedagogo prievartavimus. Užsimezga netikėtas, bet esminis budelio ir aukos ryšys, nors auka dar nesuvokia esanti auka, o budelis dar nežino, kad jis taps budeliu, bet ne Nikui, o Raudonai. Pirmiausia Džonsas ir Menlis sukuria planą nužudyti savo kankintoją ir prievartautoją, kuriama tokių pat liko brolių grupė bausmei įvykdyti, bet apie tai nežino nei Džonso mergina, nei Nikas, kuris iš esmės yra visos šios istorijos centras ir kaltininkas. Ir štai čia prasideda jau ne žurnalistinė, publicistinė, o meninė intriga. Raudona nujausdama galimą nusikaltimą gelbsti Tonį Krilą, nežinodama, kad gelbsti gašlų pedofilą ir manydama nuo kalėjimo gelbstinti savo mylimąjį. Bet išeina taip, kad kaip tik jos anoniminis laiškas ant jos budelio ir mylimojo bei jo draugų užsiundo policiją. Įtarimas išdavyste krinta ant pasislėpusio Niko galvos, ir jis privalo būti nužudytas. Gindama Niką nuo mirties, Raudona prisipažįsta apie savo anoniminį laišką, ir yra žiauriai, tiesiog sadistiškai (vėl per visus galus lendantis Melvino Burgesso žurnalizmas) nužudoma pati. Raudonos auka vietoj Niko aukos. O žūties atveju ar būtų buvęs Nikas auka? O gal pats nieko nenujausdamas Nikas yra ir Raudonos, ir Džonso likimų priežastis ir pasekmė, ir jie abu yra jo aukos, jam to net neįtariant?

Čia meninė intriga baigiasi. Kaip natūrali pasakojimo tąsa parašomas romano epilogas, kuris ne vienu atveju tik kompromituoja anksčiau išsakytas paslėptas kūrinio idėjas. Aktualijų ir nuotykių romanas nevalingai paverčiamas devynioliktojo amžiaus auklėjamuoju  romanu, šitaip galbūt pateisinant meninę teksto bekalbystę, bet dar labiau apnuoginant socialinį kūrinio patosą. Visa kita – kaip ir dera: kaip ir dera tikram pedofilui, Tonis Krilas yra reprezentatyvus žilaplaukis seniokas, o jo nuolatiniai bendrai – būtinai teisėsaugos pareigūnai. Kaip ir dera plėšikui ir žmogžudžiui, Džonsas visada iškreipto veido ir visada nuožmiai besišypsantis, o jo meilužė, kaip ir dera, iškenčia visus nežmoniškiausius mušimus ir daužymus, nes myli. Ir todėl nužudoma. Vienintelis Nikas Deinas yra paženklintas šiokiais tokiais paslaptingais asmenybės, individualybės kodais, ir todėl jo paveikslas meniškas.

Gerai, kad paaugliai gausiai ir noriai šią knygą skaito. Bet būtų dar geriau, jei jie suvoktų, jog „Nikas Deinas” nėra tas pavyzdys, pagal kurį būtų galima matuoti kitų literatūros kūrinių meniškumą ir gelmę.

Valdemaras Kukulas