Septyni miegantys broliai: mažas romanas nebemažam skaitytojui / Kazys Saja; iliustravo Giedrius Jonaitis. - Vilnius: Alma littera, 2009. - 84 p. - ISBN 978-9955-38-267-6

Gera knyga todėl ir gera, kad niekada nepasisako, apie ką jinai parašyta. Kaip ir geras gyvenimas todėl ir geras, kad niekada nežinai, kuo jis baigsis. Kazio Sajos apysaka „Septyni miegantys broliai” ir prasideda, ir baigiasi „suvaidintomis” sakmėmis ar pasakomis, trumpomis folkloro išdailomis, ir jei ne jos, mes išties negalėtume pasakyti, apie ką ši knyga: santūrus realistinis pasakojimas apie paauglio Donato gyvenimą įtėvių ir jų tėvų namuose su gana bendrais, bent jau skaitytojui ne naujais vidiniais konfliktais ir bundančiomis meilės dramomis, normali šiandieninio vidutinio žmogaus socialinė ir psichologinė aplinka ir įprastas lietuviško kaimo ir lietuviško miesto fonas. Ir vis dėlto kaip nuo pirmojo puslapio pagauna, taip iki pabaigos ir nepaleidžia vidinė apysakos intriga, priešinga įprastai, klasikinei „paaugliškos” literatūros intrigai. Ir tai ypač svarbu, nes K. Sajos pasakojimo intrigos pavadinimas yra veikiau lyrinis nei literatūrologinis: tai nuolat pulsuojanti paslapties, gelmės nuojauta, meniniu tekstu paverčianti buitiškiausią vaizdą ir elementariausią veikėjo poelgį. Jei ne paslaptinga knygos atmosfera, staiga plykstelėjęs Donato pomėgis mainikauti daiktais atrodytų paprasčiausia bravūra. Jei ne nuolat miglojanti ir sąmoningai vis dar pamiglojama pasakojimo intonacija, trečiasis sėkmingas jo bandymas įkopti į miško gaisrų stebėjimo bokštelį (nieko sau bokštelis: trisdešimt šeši metrai!) tebūtų į apysaką mechaniškai perkelta stebuklinių pasakų struktūros detalė. Ir štai dabar, paslapties dominantę įvardiję kaip svarbiausią apysakos intrigą, galime nebesidrovėdami pripažinti paprastą tiesą: „Septyni miegantys broliai” yra knyga apie jauno žmogaus vienatvę. Vienatvę, kuri užkoduota jam jau gimstant, o artinantis brandai virsta solidžiu solidaus žmogaus apsisprendimu: nereikia man turtų, nereikia man išorinio grožio, nereikia man pribloškiančio intelekto ir proto. Duokit man mano laisvę, ir aš jau žinosiu, ką su ja daryti. Vienatvė pagaliau virsta tuo, kuo ir tegali virsti išgyventa, iškentėta ir brandi vienatvė. Pamatu bet kokiam tikrai, nesumeluotai savarankiškam gyvenimui, bet kokiai prasmingai ir rezultatyviai veiklai.

Tokia yra svarbiausioji K. Sajos knygos filosofija. Čia dar sykį dera priminti, kad visos potekstės, visos filosofinės knygos prasmės koduojamos ne pagrindiniame apysakos tekste, o savotiškuose jos intarpuose, folklorinėse jos išdailose, ir tai dar vienas knygos savitumas ir drauge jos prieštaringumas. Reikalas tas, kad pagrindinis kūrinio tekstas be papildomų „prasmės nešėjų” pasirodo besąs nepakankamas šiandieninio paauglio gyvenimui aktualizuoti ir konceptualizuoti. Donatas Žvirblis (pavardė įtėvio) gyvena, ir tiek, ir atrodo, kad tokio gyvenimo jam visiškai pakanka. Be jokių papildomų aspiracijų ir komplikacijų. Nepaisant to, kad mokosi nekaip, atrodo jis pakankamai subrendęs ir protingas. Iš prigimties geravalis ir geraširdis, nepaisant namiškiams įgrisusių kasdienių jo išdaigų. Ir daugiau, regis, nieko apie jį nebeįmanoma pasakyti. Visas gyvenimas – ir įvykių, ir reikšmių, prasmių požiūriu – sukasi apie jį, ir jis į viską tik reaguoja. Ir todėl suaugusiųjų portretai knygoje gerokai savitesni ir paveikesni negu pagrindinio veikėjo. Senelis Augustas, vienintelis tikras savo anūko draugas, išmintingas ir turintis ką pasakyti net Dievui, bet jo geraširdiškumas griauna visą jo gyvenimą, ir iki senatvės jis vis negali sau atleisti, kad kaip reikiant nevožtelėjo kaimynui Jurgiui Ivoškai, kuris ne tik pasikėsino į jo žento vaisingumą, bet mergino ir jo paties žmoną Aureliją. Todėl suprantama, kodėl Donatas nesirenka burtininkės riešuto, galinčio laiduoti jam protą ir išmintį. Senelė Aurelija, šiaip jau turbūt ištikima savo vyrui, vis dėlto tebejaučia jaunystės sentimentus minėtam Ivoškai, todėl bent prie jo prašo anūkę Dagną nesikreipti į ją „senele”. Prašo kreiptis tiesiog vardu. Ir Dagnė gerai supranta, koks tai svarbus žaidimas: net ir mama Palangoje prašė į ją nesikreipti „mama”, tik „ponia Egle”. Ir ji pati tuomet buvo „panelė Dagnė”. Ir tai, beje, vienas žaismingiausių, sąmojingiausių ir drauge socialiai išraiškingiausių knygos epizodų. Žibartas Žvirblis, atrodo, buvo jau iš anksto sumanytas kaip inteligentas prasisiekėlis, šiek tiek paranojiška asmenybė (koks tai sugretinimas: etikos dėstytojas leidžia ir redaguoja vulgariojo kapitalo žurnalą!), todėl ir jo reakcijos vienareikšmės ir atstumiančios: pasaulis tegu skradžiai prasmenga, kad tik nepaliestų manęs. Susilaukęs tikrosios „kraujo” dukters, jis beveik visiškai nutraukia santykius su įsūniu (charakteringa, kad pastarojo pažymiai šiam ir terūpi: pažymiai yra išoriškiausia žmogaus vertinimo išraiška), o šiam pabėgus iš namų, griežtai atsisako kreiptis į policiją: dar sužinos žurnalistai, ir ką jie apie mus parašys! Kita vertus, šita vienaplanio intelektualo meninė figūra reikalinga dar vos besiformuojančiai Dagnės vidinei dramai skleisti. Augdama tokioje aplinkoje ji nepajėgi atpažinti ir savo bendraamžių elgesio stereotipų, ir apsukrus sukčius ir demagogas, vienturtis vaikelis Arvydas Cibulskas jai atrodo nepalyginamai vertesnis už įbrolį, nors pastarąjį (ne tokį apsukrų ir fiziškai, ne tik intelektualiai) šis gina tik todėl, kad anksčiau ar vėliau pačią Dagnę „įsirašytų” į savo suviliotų „bobų” sąrašą. Charakteringa, kad knygos gale Žvirblis ir Cibulskas susitinka. Už tai, jog išduotų Donato apgavystę (jis nenusižudė, nors ketino, o tik pabėgo iš namų), Cibulskas iš Žvirblio reikalauja pinigų, ir įsidėmėtina, kad garbiojo redaktoriaus toks paauglio įžūlumas nė kiek nestebina. Jis tik sumažina sumą, o šiaip jau toks tokį susitiko.

Pora knygos momentų, kurie kitame kūrinyje skaitytųsi galbūt kaip reti perliukai ir meniniai atradimai, o K. Sajos knygoje tarsi iškrinta iš konteksto, iš giliai motyvuoto ir argumentuoto pasakojimo kodo. Pirmiausia – scena su Žvirblių pasamdytais ir papirktais neva „tikraisiais” Donato tėvais. Neatrodo, kad naujieji „tikrieji” tėvai gali būti iš principo Donatui priimtini: net labiausiai nepritampantis vaikas vargu ar iškeis šeimą, kad ir kokia komplikuota, „žvirbliška” ji būtų, į bomžų aplinką, tuo labiau kasdieninį valkatavimą sąvartyne. Tokio neapsiskaičiavimo neleidžia tikėtis net nepalankiausia Žvirblio charakterio interpretacija. Negi čia tikėtasi „sužaisti” „kraujo korta”?

Visiškai apysakai nereikalinga ir baigiamoji teksto pasaka „Septyni miegantys broliai”. Apysaka natūraliai baigiasi kaimo kapinaitėse, kur pagaliau Donatas suranda savo senelio kapą. Ir motyvų, meninių vaizdų, ir intonacijos prasme būtų logiška: knyga prasideda „įgimtos” vienatvės motyvu ir baigiasi vienatvės, kaip viso nugyvento gyvenimo rezultato, patyrimu. Šiaip jau savarankiškai žiūrint nepaprastai graži „miegančių brolių” pasaka paskutiniajame puslapyje dar ir programiškai, konceptualiai suvulgarinama: pasiremiant ketvirtojo brolio analogija, knyga prabyla apie galimą Dagnės meilę savo įbroliui, kuris savo ruožtu ją jau seniai myli. Telieka linkėti laimingų vestuvių ir ilgo laimingo gyvenimo. Bet šitaip apysaka baigiama kaip pasaka, ir epinis pasakojimas negražinamai paaukojamas pasakos naratyvui. Štai ką gali kūrinio labui nuveikti viena vienintelė eilutė, jei ji yra paskutinė.       

Valdemaras Kukulas