Mažoji princesė: romanas / Frances Hodgson Burnett; iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustravo Aida Janonytė. – Vilnius: Alma littera, 2005. – 286 p. – ISBN 9986-02-893-0

Esu skaičiusi labai daug knygų. Jos – pats geriausias penas žmogaus sielai. Tai šviesos, ramybės ir idėjų šaltinis. Noriu pristatyti neseniai perskaitytą ir savo gerumu mane pakerėjusią knygą – Frances Hodgson Burnett „Mažąją princesę“.

Kūrinio autorė F.H. Burnett gimė 1849 metų lapkričio 24 dieną Mančesteryje, Anglijoje. Būdama penkiolikos, kartu su šeima persikėlė į Ameriką. Ten ji gyveno iki mirties – 1924 metų spalio 29-osios. Rašytoja yra parašiusi daugybę knygų, iš kurių žymiausios – „Mažasis lordas Fontlerojus“, „Paslaptingas sodas“ ir „Mažoji princesė“.

Vienoje iš knygų – „Mažojoje princesėje“ – pasakojama apie turtingos mergaitės Saros gyvenimą. Ji – indų princo dukra. Jai septyneri. Būdama tokio amžiaus, mergaitė yra nepaprastai protinga ir turi lakią fantaziją.

Štai ji sėdi karietoje prigludusi prie tėčio. Nuo šiol Sara gyvens Londone, mokysis kilmingų mergaičių seminarijoje. Po metų netikėta žinia jos gyvenimą apverčia aukštyn kojomis: mylimas tėtis mirė. Visi jo turtai, investuoti į deimantų kasyklas, dingo ir tėčio mažoji mergaitė tapo elgeta. Nuo tada ji gyveno nebe šilkais puoštame kambaryje, o seminarijos palėpėje. Visą dieną turėdavo sunkiai dirbti.

Pasikeitusios gyvenimo sąlygos nepalaužė Saros stiprybės. Jos dvasios galia ir viską gydanti vaizduotė padėjo jai nepalūžti. Po dvejų vargo metų įvyko stebuklas: į kaimynystę atsikraustė džentelmenas iš Indijos. Jis, ilgus metus ieškojęs Saros, savo mirusio draugo mažosios mergaitės, pagaliau ją surado. Pinigai už deimantų kasyklas grįžo dešimteriopai ir Sara vėl tapo princese, nors niekada ir nenustojo ja būti.

Šioje knygoje yra trys Saros gyvenimo etapai. Iš pradžių ji – princesė. Ne tik dėl turtų ją taip vadino, bet ir dėl vidinių savybių. Sara bet kokioje situacijoje likdavo rami, ori, mandagi, pasitikinti savimi. Staiga ji atsidūrė Pelenės padėtyje. Ją nuolatos ujo, barė, stumdė, vijo per lietų, speigus į miestą pirkinių. Bet Sara vis tiek liko princese savo laikysena, ištverme, gebėjimu padėti dar skaudesnio likimo žmonėms. „Lengva būti princese išsipuošus aukso rūbais, bet kur kas didingiau visą laiką jaustis, kad esi princesė“, – įtikinėdavo save Sara.

Ji iš tiesų nepasikeitė, pasikeitė tik jos gyvenimo sąlygos, kitų požiūris, elgesys su ja. Toks jos gyvenimo posūkis padėjo atrasti tikrų draugų. Visi žinome Brolių Grimų pasaką apie Pelenę, kuri vėliau tampa princese. To tikimės skaitydami ir šią knygą. Taip ir nutiko. Sara vėl tapo Princese.

Romane puikiai pavaizduoti socialiniai skirtumai, kurie XIX a. pabaigoje Londone buvo ypač ryškūs. Staigūs Saros gyvenimo pokyčiai padeda juos dar geriau suprasti. Ši knyga moko pamatyti ištiestą alkano vaiko ranką ir nenusisukti. Galbūt Saros stiprybė vaizduojama per daug nenugalima, nes ji neverkia net sužinojusi, kad tėvelis mirė, bet tokios stiprybės reikėtų pasimokyti kiekvienam.

„Mažąją princesę“ siūlau perskaityti visiems. Tiems, kurie neįsivaizduoja elgetaujančios princesės. Tiems, kurie nori pasisemti neblėstančios stiprybės, kad galbūt taptų dvasios princu ar princese.

Ida Janušauskaitė

Jaunųjų recenzentų dirbtuvės