Šių metų gegužės 15-29 dienomis vykusio tarptautinio poezijos festivalio „Poezijos pavasaris 2011“ moksleivių poezijos skaitymų „Augame kartu su eilėraščiu“ prizininkas – Ukmergės Jono Basanavičiaus gimnazijos IV klasės moksleivis Tadas Zaronskis.

T. Zaronskį 2010 m. gruodžio mėnesį kalbino Gintarė Adomaitytė. Kviečiame skaityti.

Papasakok apie save. Kuo domiesi? Ką mėgsti? Ko nemėgsti ar net nekenti?

Sveiki. Esu Tadas ir (gal ir dėl to) turiu daug mėgiamų sferų, sričių, taškų. (Gal ir dėl to) neturiu super-aiškios krypties, kuria eičiau, kokio vieno nenuginčijamo kriterijaus. Ir nemanau, kad jo reikia. Groju (gitara, saksofonu, kazoo), rašau (kas rašosi, kas negali nepasirašyti), skaitau. Mane traukia poezija, bet poezija plačiąja prasme. Todėl ir negali gyventi knygomis, nors jose ir yra tikrai labai daug ką atrasti, – knygos nėra gyvenimas. O tai didelė problema. Mane domina poezija gyvenime, gyvenimas kaip poezija, veiksmas kaip metafora (čia labiau H. Bey mintis), naktis kaip eilėraštis. Knygomis to nepasieksi, kaip nepasieksi ir tik rašydamas arba tik grodamas. Todėl aš neturiu vieno aiškaus kriterijaus – nes nelieka nieko kita, kaip tik gyventi.

Kaip ir visi geri žmonės nemėgstu neteisybės, už tai truputį nemėgstu viso kultūrinio pasaulio – ten nėra tiesos. Nėra nieko, ką galėtum iš tikrųjų įrodyti, nes viskas yra subjektyvu, viskas priklauso nuo pažiūrų. Bet tai labiau mano trūkumas, noras kažką įrodyti (įpiršti, įbrukti) kitam žmogui yra iš esmės ydingas.

Ar svarbi Ukmergė Tavo gyvenime? Tavo rašymuose? O gimnazija? Gal yra kitų Tau svarbių vietų?

Žinoma, miestas, kuriame praleidau visus savo aštuoniolika metų, yra svarbus. Tie aštuoniolika metų praėjo jo filtrą, tai ukmergietiški metai, kokių galbūt mano gyvenime jau nebebus. Jei ne ištrupėjusio tinko ornamentai Gedimino gatvės namų sienose, gal nebūtų dėl ko manęs dabar klausinėti, o gal būčiau tapęs geras sportininkas. Arba atvirkščiai. Žodis Vilkmergė – kaip ji seniau vadinosi – buvo vienas pirmųjų susidūrimų su leksiniu grožiu, tokiu, kuris šiek tiek trinkteli, kad suprastum, mane dar visai mažą (gerokai mažesnį nei dabar) privertęs susimąstyti, kas tai yra kalba. Dėl to ir svarbu, viskas svarbu. Gimnazijoje mane pastūmėjo lietuvių kalbos mokytoja, buvo keli bendraminčiai. Svarbias vietas pastebiu, kai jos pasikeičia.

Ką esi sukūręs? Kuo didžiuojiesi? O gal priešingai – visai nesididžiuoji... Kas skatino Tave rašyti? Kas Tavo pirmieji skaitytojai? Publikacijų būta ,,Literatūroje ir mene“, ,,Šiaurės Atėnuose“, gal ir daugiau? Ar svarbi Tau pirmoji publikacija?

Kuriu save ir naivu būtų manyti kitaip. Kalbant apie poeziją, abejoju ar turėti kokį kitą pretekstą yra etiška (tarkime siekti kažką sukurti arba pakeisti). Turiu kelias publikacijas ir ne visos jos buvo išlaikytos, apgalvotos. Nesigailiu, bet dabar į tai žiūriu kitaip arba tiesiog mažiau. Publikuotis nėra kurti. Mano pirmoji publikacija buvo vienas eilėraštis „Literatūroje ir mene“, ten patekęs po Poezijos pavasario skaitymų, kartu su kitais dalyvavusiais. Ir ką, labai gera publikacija. Labai laiku.

Ką manai apie Jaunųjų filologų konkursus, kuriuose esi dalyvavęs ne kartą? O apie kitus literatų sambūrius? Kuo Tau svarbi pertrauka.lt?

Visi renginiai, kur susitinka jauni rašantys žmonės, yra labai gerai. Tiek filologų konkursas, tiek Nidos kūrybinė akademija, tiek pertraukos kūrybinės dirbtuvės, tiek ir kiti, kurių nepaminiu. Pirmieji filologų konkursai man buvo lašelis magijos. Gal, kad buvau labai jaunas (dar jaunesnis nei dabar) ir tikrai nieko tokio dar nematęs. Gal dėl gerų žmonių aplink (tiek dalyvių, tiek organizatorių).  Jei jau esi ligonis (tai ne mano pavyzdys, o Enrikos Striogaitės, bet labai geras), sergi tuo rašymo ar tiesiog aiškesnio matymo virusu, tau reikia palatos, kitaip liga ilgainiui išsivadės. Mokyklos metais tos palatos reikia labai, kad ir plonytės lašelinės adatos, kad ir vienos baltos sienos. Šie renginiai tai suteikia. Pokalbis su autoritetingais žmonėmis, ir, kas svarbiausia, naktis (filologuose) ar visa savaitė (Nidoje) su bendraamžiais ir bendraminčiais gali pakeisti nepalyginamai daugiau nei dešimtys perskaitytų knygų.

Atskirai norėtųsi paminėti pertrauka.lt. Niekada nereikia skubėti „įdėti“ eilėraštį ar išpūtus akis laukti kokių atsiliepimų, žodžiu, reikia naudotis protingai ir su saiku, tartis su vaistininkais. Bet tai taip pat yra palata padėjusi ir padedanti man nepasveikti.

Manoma, kad kūrybinius gabumus geriau lavinti dideliame mieste. Bet... Aš taip nemanau. O Tu?

Aš taip pat taip nemanau. Galbūt tam tikros aplinkybės yra palankesnės augant mieste. Daugiau galimybių. Bet tai išties yra visai nesvarbu, kalbant apie kūrybinį kelią. Tai ne priežastis ir ne paskata, tiesiog aplinkybė. O aplinkybės niekada nėra vienpusiškos (geros ar blogos).

Ar gali pasidalinti savo planais, svajonėmis?

Noriu visada kurti (kaip sakiau anksčiau, save). Tai nėra labai konkretus siekis. Nežinau ką studijuosiu, net nesu tikras dėl to, kuriuos egzaminus laikysiu. Man patinka kalbos ir literatūra, bet tai dar ne priežastis būti filologu. Nesiekiu turėti  didelės materialinės  gerovės, nesiekiu, kad mano vardą žinotų kiekviena jaunoji literatė, net surengti revoliuciją Lietuvoje ir vadintis tikru che neturiu didelio noro. Žinoma, tas abstraktus noras kurti neišvengiamai turės atsiremti į kažką konkretaus, žemiško. Tikiuosi atramos forma bus tikra ir graži.

Kas Tau yra poezija?

Tai didelis klausimas ir aš nesijaučiu pajėgus į jį pilnai atsakyti. Man patinka poezija. Tikiuosi ir aš jai patinku. Tikiuosi ji man praskleis savo juodo palto skvernus.

Dėkui, linkiu, kad praskleistų...                                                   

Šiek tiek Tado kūrybos:

Nuo

R.

Rytas