aitvarai išsislapsto už medžių kylančios saulės ir šitas miestas yra svetimas
dirgina odą prisidengiu nuo galimo triukšmo žinai ten pašiurpsta
pamėlsta užspaudžia kaip būdavo krintant įlūžus senuose namuose man patiko pro dulkes
užuominas ir tada autobuso ratai tada nors partrenk ir išmušk talonėlį į smilkinį aš susimokėsiu baudą
raudonais doleriais iš švarko kišenės suplyšusio švarko prakirsto smilkinio vieną tūkstantį
ir aitvarą blykstelint balose blykstelint rudeniui man prabėgant
iš vieno kadro į kitą niekada neišryškinto niekada nebuvusio įlūžusio į šitą rytą

pro juodas skyles kokios jos būna languose ir duryse kai neatsigręži pro tuščias galvas
skambančias kai rėki joms užkimęs skambančias nuo vėjo linguojančias į taktą prabėgančių
į drėgnas autobusų stotis
pro septynis aitvarus ir sukeistas žvaigždes į šitą rytą

ir šitas rytas yra nieko vertas

Tadas Zaronskis