Recenzija

Laukinių arklių pakerėti: romanas / Cormac McCarthy; iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2007. – 341 p. – ISBN 978-9986-39-500-3

Reta, tačiau visgi esama tokių knygų, kurias skaitai ilgai ilgai, tačiau net ir įveikus šimtus puslapių suvoki, kad nesupratai...beveik nieko. Šį, beveik 350-ies puslapių romaną, galima priskirti būtent tokiai kategorijai – „skaičiau, bet nesupratau“. Knyga, kuri aukštinama daugumos skaitytojų atsiliepimuose, mane kažkodėl nuvylė ir paliko aklavietėje.

Tai buvo pirmoji JAV rašytojo Kormako Makarčio (Cormac McCarthy, g. 1933) knyga, su kuria teko susidurti. Kūrėjas yra lyginamas su garsiuoju Viljamu Folkneriu (William Faulkner XX a. viduryje populiarus rašytojas, gavęs Nobelio premiją). Deja, pastarojo kūrinių nėra tekę skaityti, taigi lyginti būtų sudėtinga.

Kormakas Makartis – Amerikoje populiarus ir vertinamas rašytojas. Už knygą „Laukinių arklių pakerėti“(1992m.) jis gavo Nacionalinę knygos ir Nacionalinę knygos kritikų premijas. Pagal šį kūrinį yra pastatytas ir filmas („All the Pretty Horses“, 2000 m.)

Knygos siužetas sukasi aplink du šešiolikmečius: Džoną Greidį ir jo draugą Leisį Roulinsą.

Paaugliai išjoja kelionėn arkliais iš Teksaso į Meksiką. Keliaudami jie patiria įvairiausių kaubojiškų  nuotykių: įsidarbinimo sunkumų, problemų su vietine teisėsauga, mėginimo pažinti svetimą meksikietišką kultūrą. Be visų šių problemų, Džonas Greidis dar ir įsimyli, tačiau turi daug aukoti dėl savo meilės. Taigi, šis romanas yra ir apie virsmą suaugusiu žmogumi, išėjimą iš paaugliško pasaulio. Kūrinys yra tipinis vesternas. Na gerai, tipinis tik išoriškai. Autorius subtiliai mėgina pateikti ir veikėjų vidinį pasaulį, palikdamas labai daug laisvės skaitytojui vieną ar kitą mintį interpretuoti savaip. Kitaip tariant, knyga yra parašyta gan „sausai“, tačiau daug kas turi „užslėptą“ mintį.

Apie siužeto „sausumą“ derėtų pasakyti daugiau... Rašytojas daug dėmesio skiria buitiškumui ir jo detalėms: išsamiai aprašo herojų valgomą maistą, vietą, kurioje jie tuo metu yra, daiktus. Dialogai daugiausia minimalūs, skurdūs žodžių prasme, tačiau daugiau gilinantis – visai įdomūs.

Apibendrinant galėčiau pasakyti, kad šios knygos nerekomenduočiau tiesiog bet kam. Nesižavintiems kaubojiška kultūra ir vesternais, nemėgstantiems minimalizmo ir interpretavimo laisvės – šio kūrinio skaityti nesiūlyčiau.

Mano pačios nuomonė apie romaną yra dvipusė: galbūt tai puiki knyga, galbūt kai kuriems žmonėms ji atvėrė kitokį pasaulį ir panašiai, bet man, deja, taip nenutiko. Matyt, visi turime individualų skonį knygoms.

Kiekviena knyga gali duoti kažką gero. Šita man davė nebent tiek, kad perskaičiusi įsitikinau, jog vesternai visiškai ne man. Tačiau tik perskaitęs kažką nemėgstamo, gali suprasti, kas tau iš tikrųjų nepatinka...

Magdalena Protaitė

Jaunųjų recenzentų dirbtuvės