Recenzija




Proleterka: romanas / Fleur Jaeggy; iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. - Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2011. - 111 p. - (Orientyrai). - ISBN 978-9955-23-449-4

Ši knyga yra iš naujosios „Baltų lankų“ leidyklos serijos „Orientyrai“. „Orientyrai“ skaitytoją supažindina su šiuolaikinės literatūros pokyčiais. „Tai knygų serija, kuri leidžia orientuotis šiuolaikinės literatūros pasaulyje ir atsakyti sau į klausimus, ar jį pažįstate, ar suprantate, kas ir kodėl jame vyksta, ir ko iš jo tikėtis?“ Vienas iš šios serijos leidinių yra Fleur Jaeggy (Flior Jagy) romanas „Proleterka“.

Fleur Jaeggy – italakalbė šveicarų rašytoja. Deja, apie ją rasti daug informacijos vargu ar pavyktų. Ji gimė 1940 m. liepos 31 d. Ciuriche (Šveicarija). Italijoje susipažinusi su rašytojais Ingeborg Bachmann iš Austrijos bei Thomasu Bernhardu (gimęs Nyderlanduose), pirmąją knygą „Pirštas burnoje“ išleido 1968 m. Kiti veikalai: „Angelas sargas“, „Vandens skulptūros“, „Palaiminti drausmės metai“, „Dangaus baimė“. F. Jaeggy taip pat yra vertėja ir eseistė, dainų tekstų autorė. Beje, jos romanai yra išversti į aštuoniolika pasaulio kalbų.

„Proleterka“ yra žymiausias šios autorės kūrinys, pelnęs daug apdovanojimų. „The Times Literary Supplement“ išrinko ją metų knyga.

Kodėl būtent „Proleterka“? Tai jugoslavų laivo pavadinimas. Juo plaukia grupė pagyvenusių Šveicarijos buržuazijos atstovų. Plaukia iš Venecijos link Graikijos salų. Pagrindiniai veikėjai – tėvas ir duktė – į laivą įlipa paskutinieji. Kelionė jiems – puiki proga artimiau pažinti vienas kitą. Dukrai keliavimas tampa ir savotišku „įšventinimu“, apmąstymų metu.

Pagrindinė problema, keliama knygoje – žmonių santykiai ir santykis su pačiu savimi. Ką daryti, kai santykių su artimiausiais žmonėmis tiesiog... nėra? Jie šalia, tačiau atrodo, lyg būtų svetimi. Taip būtų galima apibendrinti pagrindinės veikėjos pamąstymus. Ji viską vertina labai šaltai, gal net ciniškai – tokios temos kaip meilė, draugystė ar net mirtis interpretuojamos lyg būtų kalbama „apie orą“. Dukra yra pasimetusi tarp savo minčių, praeities nuotrupų, prisiminimų.

Kitas knygos veikėjas – Johanesas, dukros tėvas (pastarosios vardas knygoje nėra minimas). Tai žmogus, bijantis kalbėti skaudžiomis temomis. Kenčiantis, bet ir toliau gyvenantis lyg niekur nieko. Jis stengiasi rūpintis savo dukra, bet yra jai labai šaltas, lyg bijotų, kad emocijos įskaudins. Johaneso dukra knygoje susipažįsta ir su iki tol nepažintais dalykais: pradeda bendrauti su laivo kapitono padėjėju Nikola. Jų santykiai keisti – mergina leidžiasi niekinama, atrodo, kad jai niekas nerūpi ir nebeturi prasmės.

F. Jaeggy rašo minimalistiniu stiliumi. Sakiniai labai trumpi, lakoniški. Skaitant atrodo, kad tekstą kažkas „sukapojo“. Šokinėjama nuo esamojo prie būtojo laiko, keičiami pasakojimo asmenys (kartais pasakojama pirmu asmeniu, kartais – trečiu). Knygos vertėja Inga Tuliševskaitė rašo: „Tekste nėra nė vieno žodžio, kuris nebūtų gyvybiškai svarbus, autorė meistriškai, su žiauriu gailestingumu nupjausto visas nereikalingas ataugas ir priverčia skaitytoją pasijusti labai nejaukiai. Tokį jausmą patiriame susidūrę su tamsiausia savo puse ar su temomis, kurių nenorime liesti, bijodami suglumti ar būti per daug įskaudinti“.

Man šis minimalistinis stilius pasirodė šiek tiek panašus į legendinę E. Hemingvėjaus knygą „Senis ir jūra“. Juk būtent Hemingvėjus buvo tokio stiliaus pradininkas, kuomet tekstu perteikiama tik 1/6 to, ką reikėtų suprasti perskaičius knygą. Likusias dalis skaitytojas susikuria pats.

Knygą „Proletarka“ turėtų perskaityti tie, kurie domisi šiuolaikine literatūra ir naujais jos vėjais, taip pat tie, kurie mėgsta minimalizmą. Knygos apimtis vos daugiau nei 100 puslapių, tačiau ją skaityti nėra lengva. Kaip minėjau, bene viską turi suvokti pats – autorė tam palieka labai daug „tarpų“.

Ar skaityčiau antrą kartą? Ne. Kodėl? Esu atsargi su šiuolaikine literatūra, verčiau jau atsigręžti į klasiką. Šis veikalas dar kartą įrodė, kad nieko ypatingo ir įspūdingo, kažko tikrai naujo ir išskirtinio šiuolaikinės literatūros pasaulyje, deja, nevyksta.

Magdalena Protaitė

Jaunųjų recenzentų dirbtuvės