Vasario 21 dieną mes, Jaunosios recenzentės, pamokas išmainėme į kelionę. Laukė įspūdžių kupina diena.

Pirmiausiai vykome į LRT studiją, į Lietuvos tūkstantmečio vaikų laidos filmavimą. Jis buvo išskirtinis – dalyviai kovojo dėl Metų skaitytojo vardo. Garsiomis ovacijomis palaikėme visus ir dabar tikimės, nors akimirkai savo veidus išvysti TV ekrane. Buvo labai įdomu pamatyti žymiuosius laidos vedėjus gyvai ir sau įminti mįslę – kaip gi filmuojama televizijos laida? Likome sužavėtos.

Toliau mūsų kelionė vedė į Naująją Vilnią ir joje įsikūrusią šiuo metu bene populiariausią vaikų literatūros leidyklą „Nieko rimto“. Leidykla nėra tokia nerimta, kaip nerimtai skamba jos pavadinimas. Turėjome galimybę užmesti akį į dirbtuvių vidų ir pajausti, koks sudėtingas ir ilgas darbas vyksta kol knygos atsiranda mūsų rankose. Duris atvėrė plačia šypsena pasipuošusi leidyklos kolektyvo narė, bet visų pirma mus pasitiko ant sienų ir durų skrajojančios angeliškos karvytės, o vėliau ir knygų kalnai. Patekus į tokią knygų apsuptį apsvaigsti nuo šviežių spaustuvės kvapų...

Kaipgi „Nieko rimto“ be Sigutės Ach? Mylimiausia vaikų dailininkė pasitiko su žolelių arbata ir įsileido į savo dirbtuvėles. Tai tikra pasakų šalis! Kur tik pasisuksi – piešinėliai, dekoracijos, skrajojantys angeliukai, karvytės... Negali atsigrožėti, o aplink tvyranti meninė aura įkvepia kurti.

Pabendravus su Sigute ir leidyklos įkūrėju Arvydu, sužinojus apie pačią leidyklą ir maloniai pasisvečiavus, teko atsisveikinti ir grįžti iš dailininkės pasakų šalies į realybę, o joje toliau keliauti į Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Dokumentų konservavimo ir restauravimo centrą. Ačiū už malonią popietę. Buvo labai šaunu!

Dokumentų ir knygų restauravimo centre tvyranti atmosfera jau visai kitokia. Čia – balti chalatai, tamsūs koridoriai, bet neabejotinai malonūs darbuotojai. Nors darbo valandos ėjo į pabaigą, jie negailėjo savo laiko, su džiugesiu ir entuziazmu paaiškino savo darbo specifiką. Tai buvo unikali galimybė pamatyti, kaip iš trupančios knygelės atkuriama vėl tvirta ir be baimės vartoma knyga. Čia patekusių dokumentų laukia ilgas kelias, o restauratorių – be galo kruopštus darbas. Reikia išsaugoti smulkiausias originalo dalis, todėl dažnas egzempliorius virsta tikra dėlione. Tačiau pamačius, su kokia meile šis darbas atliekamas, galima tik džiaugtis ir linkėti kuo didžiausios sėkmės!

Džiaugiuosi dalyvavusi šiame konkurse. Ne vien dėl prizo, kuris buvo labai šaunus, bet dėl visos įgytos patirties ir sukauptų naujų žinių. Ačiū projekto kūrėjams, leidusiems įsijausti į recenzento vaidmenį, sukūrusiems dar vieną naudingą laisvalaikio praleidimo būdą. Ačiū visiems, paprastą antradienį pavertusiems tokia įsimintina diena!

Ida Janušauskaitė,
Jaunųjų recenzentų dirbtuvių dalyvė

Jaunųjų recenzentų dirbtuvės