Recenzija




Šiąnakt aš miegosiu prie sienos: esė rinkinys / Giedra Radvilavičiūtė. - Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba, 2010. - 227 p. - ISBN 978-9955-23-332-9

Lietuva – nedidelė šalelė, bet mes galime pasidžiaugti gabiais žmonėmis – rašytojais, menininkais. Tačiau kodėl mes labiau linkę vertinti užsieniečių kūrinius, nei tėvynainių? Daugelis dažniausiai skaitome kitų šalių literatūrą, bet nederėtų pamiršti ir lietuviškos kūrybos. Turime tikrai šaunių ir nusipelniusių rašytojų. Siūlau pažvegti į Giedros Radvilavičiūtės knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.

Kūrinio autorė G. Radvilavičiūtė – prozininkė, eseistė, gimusi Panevėžyje. 2002 m. penkios jos esė paskelbtos kolektyviniame esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“, 2004 m. išėjo atskira esė rinktinė „Suplanuotos akimirkos“, o 2010 m. pasirodė naujas esė rinkinys „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“.

Paskutinioji rašytojos knyga – dar vienas tikros esė meistrystės įrodymas. Kiekvienas skyrius lyg seniai pažįstamos draugės pasakojimas. Sukaupta patirtis, įspūdis, pagaminta istorija. Į penktą dešimtį įkopusios autorės mintys, jausmai ir baimės. Viskas atvirai ir aiškiai. Tekstuose įvykiai ir aplinka keičiasi pastraipomis, bet norima mintis išsakoma rišliai ir tiksliai.

Sakoma, kad esė – itin „laisvas“ ir neįpareigojantis žanras. Jame telpa viskas, ką mato rašytojas: peržiūrėti filmai, knygų citatos, žemėti batai, „pabėgusi“ kojinės akis... Tačiau G. Radvilavičiūtės kūryba – įmantri struktūra, kurioje apgalvota kiekviena detalė. Aprašomos viltys, išgyvenimai, aplinkiniai žmonės ir neišvengiamai artėjanti senatvė. Knygos puslapiai kupini apmąstymų, prisiminimų, apgaubtų ironijos skraiste. Skaitant žavi autorės išmintis, apsiskaitymas, bet dar labiau patraukia atvirumas. Tai lyg spontaniškas pašnekesys prie kavos puodelio. Taip pat į atmintį „įkrenta“ dėmesį patraukiančios detalės, žaismingi, bet tikslūs pasakymai. Pavyzdžiui: „Meilė trunka trejus metus. Kaip kalėjimas. Paskui grįžti namo“, „Žmonės užsidirba ne pensiją, o galimybę ją gauti“. arba „Santykiai su vyrais jaunystėje atrodo tragedija, santuokoje – tragikomedija, o senatvėje – komedija“. Šie pastebėjimai, pateikti knygos kontekste, kartais sukelia šypseną, o kartais priverčia pamąstyti, kokia iš tiesų yra realybė.

Šiame esė rinkinyje pagrindinė herojė yra atpažįstama kaip pati Giedra Radvilavičiūtė, o kartais ji „ištirpsta“ ir tampa kitu žmogumi. Lyg įsikūnytų į kitą asmenį. Taip pat čia yra fantazijos, kuri esėistikai nebūdinga. Todėl autorės kūryba tokia savita ir išskirtinė. Būtent tos paprastos, tiksliai pagautos gyvenimiškos akimirkos šias esė daro tokias gyvas. Dar reikėtų paminėti G. Radvilavičiūtės savitą humoro jausmą, kuris dažnai perauga į sarkazmą. Tai lyg lengva kritika gyvenimui ir skaitytojui.

„Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ – nėra „lengva“ knyga. Pati autorė minėjo: „Kaip vienas truputį snobiškas XX a. rusų rašytojas sprendžiu lingvistines mįsles. Jis specialiai nutoldavo nuo pasakojimo rafinuotai žaisdamas su juo slėpynių ir tuo erzindamas bukesnius skaitytojus, kurie siužetą suvokia tik kaip įvykių seką“.

„Giedra savo tekstuose, kas šiandien tikrai ne taip jau dažna, o gal net ir labai reta, ne aprašinėja, o teigia pasaulį. Teigia savo būdu“, – tokiais žodžiais rašytoja Danutė Kalinauskaitė atsiliepė apie esė rinkinį. Taip pat netrukus pridūrė: „G. Radvilavičiūtės tekstas tirštas, intertekstualus, užburiantis ir, jeigu skaitytojas dar „neatbukęs“ nuo greitų siužetų dinamikos, kaip aš vadinu, nuo siužeto „bumčikų“, jeigu neužakusi jo estetinė pagarba, jis turėtų patirti tikrą skaitymo malonumą“.

Ši knyga kaip tik tokioms, skaitymo malonumo, o ne siužeto vystymosi norinčioms moterims. Rašytojos mano, jog kuriant reikia įsijausti į tekstus, suteikti jiems energetikos ir ji tai patvirtino žodžiais: „Jeigu tu neverksi rašydamas, skaitytojas neverks skaitydamas“.

Ida Janušauskaitė

Jaunųjų recenzentų dirbtuvės