Pokalbis su Jaunųju filologų konkurso publicistikos ir eseistikos sekcijos prizininku Elijumi Kniežausku

Papasakok, kur gyveni, kur mokaisi. Ar svarbi vieta, kurioje esi, Tavo rašymams?

Gyvenu Mažeikiuose. Mokausi Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijoje, ketvirtoje klasėje. Vieta rašymui man labai svarbi. Pirmiausia tuo, kad niekur kitur pasaulyje, jokia mokytoja nebūtų tiek su manim terliojusis kiek manoji. Pradedant nesibaigiančiomis gramatikos ir skyrybos klaidomis, baigiant nuolatiniais bandymais taisyti nepakeliamą mano charakterį. Vieta mano rašymuose ir yra svarbiausia. Nesu toks talentingas, kad savo fantazijoje sukurčiau rašinius. Tad tenka stebėti ir aprašyti ką matau.

Ar skatina gimnazija rašyti? Ar esi skaitomas (suprastas) savo bendraklasių, kitų bendraamžių?

Jei skatinimą laikysime retus sveikinimus mokyklos švieslentėje ir porą pagyrimo raštų, tai skatina. Žinoma, mokytojai pradeda vertinti, vieną kitą gerą žodį pasako, atsiveria kai kurios durys, bet ne dėl paskatinimų rašau. Bendraklasiai neprašo mano rašinių, per daug ir nesisiūlau. Vienas kitas yra skaitęs. Perskaitę sako patinka, sako labai talentinga ir gražu. Nė vienu netikiu. Paprasčiausiai nėra jie nieko gero skaitę tai daro klaidingas išvadas.

Ar manai savo gyvenimą sieti su literatūra?

Ne. Reikalauja daug talento, nuolatinio įkvėpimo ir darbo. Ne man tai.

Esi dalyvavęs literatų konkursuose – Jaunųjų filologų, gal ir kituose. Ką manai apie varžybų dvasią konkursuose? Kokia konkursų nauda – jei tik tokia yra?

Simboliškos tos varžybos. Laimėti nori visi, bet jaunieji rašytojai ramūs ir gan protingi, tai bendravime nesijaučia konkurencijos ar pagiežos. Žinoma, yra išimčių. Savim labai pasitikinčios rimtuolės mokslininkės ir hidros jų mokytojos. Nauda didžiulė. Prapleti akiratį, išvažiuoji iš savo tamsios provincijos, pamatai kitus, atsiranda pažinčių, pamatai kiek rimtesnės bendraamžių kūrybos, nes visokie „rašykai“ tai šlamštas. Bent jau eseistika, kitkuo nesidomiu. Pirmais metais iš filologų konkurso grįžau labai sužavėtas, norėjau kitais metais grįžti, tai dirbau daug beveik visus metus.

Kokie Tavo įspūdžiai, patirti Rašytojų sąjungos Kūrybos akademijoje?

Vienos geriausių dienų gyvenime. Jei ne geriausios. Gailiuosi ir tikrai gėda, kad šiemet nevažiavau. Tingėjau, dar orai prasti buvo ir šiaip nuotaika ne ta. Pirmais metais tikėjausi sutiksiąs vien nuo mokslų sudžiūvusias mokslininkes. Buvo ir tokių, bet taip pat sutikau nepaprastai protingų, įdomių ir draugiškų žmonių. Tiek bebendraujam, bet įsirėžė ilgam. Ir rašytojai, vedę paskaitas, buvo neblogi. A. Marčėnas šokiravo savo erudicija ir charizma. Baisu net prasižioti būdavo kartais ir sakyti savo gėdingai paprastas mintis.

Kada ir kur publikavai savo pirmąjį kūrinį?

Vienintelė rimta publikacija buvo šią vasarą „Gintaro lašuose“. Tokia skiltis dienraštyje „Klaipėda“.

Kokios knygos Tau svarbios, būtinos?

Knygos man nėra tiek svarbios, kad būtų būtinos. Todėl niekad ir nebūsiu rašytojas. Jas skaityti gera, bet niekuo jos man nepadeda. Neminint intelektualinio tobulėjimo. Jokių atsakymų ten nerandu. Nebent, kad ne vienas aš toks, ne vienas turiu problemų ir kad taip buvo visad ir nieko nepadarysi.

Elijus Kniežauskas. Vyriškumo ryškėjimai (2008 m. Jaunųjų filologų konkurse laimėta antroji vieta)

Kalbino Gintarė Adomaitytė

________________________
Daugiau interviu su jaunaisiais kūrėjais skaitykite rubrikoje "Kas jūs, jauniejai literatai?