Interpretacija





Birutė Jonuškaitė – lietuvių rašytoja, publicistė, vertėja. Šios autorės knygos apdovanotos įvairiomis lietuvių literatūros premijomis. „Kregždėlaiškis“ – novelių rinkinys, išleistas 2007 metais. Tai – naujausia B. Jonuškaitės knyga, kurioje galima įžvelgti lietuvių literatūrai būdingas tendencijas. Viena jų – ekscentriškas, savitas personažas, išsiskiriantis iš kasdienybės, pilkos minios. Rinkinį sudaro dvi dalys – pirmoji – „Pojūčių slenksčiai“ ir antroji – „Neįveikiama priklausomybė“. Visi apsakymai ypatingi, turintys tik jiems būdingų bruožų, tačiau didžiausią įspūdį palieka novelė „Kregždėlaiškis“, inspiravusi rinkinio pavadinimą. „Kregždėlaiškis“ nusako rinkinio prasmę, nuotaiką, ypatumus.

Šią novelę pirmą kartą perskaičiau „Šiaurės Atėnuose“. Patraukė jos subtilumas, savitas rašytojos braižas, orientalistiniai motyvai. Visa tai radau ir kitose rinkinio „Kregždėlaiškis“ novelėse. Akį patraukia jau vien pavadinimas – kregždėlaiškis. Žodynuose tokio sudurtinio žodžio nerasime. Tai – autorės sugalvotas naujadaras, skirtas apibūdinti novelės herojės rašomam laiškui ant išlankstytos iš popieriaus kregždutės. Taigi – „Kregždėlaiškis“. Antrasis įdomus darinys, kurio taip pat nerasime jokiuose žodynuose – sėdynvaizdis, naudojamas novelės pabaigoje. Taip autorė apibūdina vietą smėlyje, kur buvo likęs herojės kelnių įspaudas. Žymu, kad sėdėta. Tad sėdynvaizdis. Dar vienas sudurtinis žodis, kurį galime pamatyti tekste – erdvėlaivis. Tai jau nėra rašytojos išgalvotas naujadaras, tačiau galima pastebėti, kad jai būdinga žaisti sudurtiniais žodžiais, jų reikšmėmis. Erdvėlaiviu vadinama kapsulytė, į kurią herojė vilioja skruzdes. Tokie saviti daiktavardžiai praturtina novelės žodyną, pabrėžia individualų B. Jonuškaitės stilių.

Novelė pradedama epigrafu, kuris yra parašytas kursyvu ir kiek atitrauktas nuo likusio teksto. Jau vien tai atkreipia skaitytojo dėmesį. Kaip ir po juo esantis prierašas „Lietuvos paštas“. Tai – išrašas iš Lietuvos pašto draudžiamų siųsti objektų sąrašo. Paskutinysis išraše iš taisyklių minimas sutvėrimas – šilkverpis - tampa novelės ašimi. Nuo jo pradedamas pasakojimas („atsiųsk man šilkverpį kaip amžinos sandoros ženklą“). Pirmieji sakiniai išduoda B. Jonuškaitės stilistiką – šiek tiek orientalistinių motyvų, įmantrumo, o drauge – lakoniškumas, nutylėjimai. Skaitytojas turi būti itin atidus, kad pastebėtų visas detales, įsijaustų, suprastų. Čia, ko gero, slypi autorės moteriškumas. Juk ne veltui apsakymas pradedamas prašymu atsiųsti šilkverpį „ant žalio ginkmedžio lapo“. Ginkmedžiai rytų kultūroje siejami su moterimi, vaisingumu, o šiomis dienomis žinomi dėl gydomųjų savybių, skatinančių gerą atmintį, ilgaamžiškumą. Galbūt todėl jis ir šilkverpis minimi kaip „amžinos sandoros ženklas“. Elegancija, paslaptingumas – tai bruožai, kurių ypač trūksta šiuolaikinėje literatūroje. B. Jonuškaitė geba išlaikyti pusiausvyrą tarp subtilumo, trapumo, lengvos ironijos ir lakoniškumo, kartkartėmis net kieto, vyriško kalbėjimo. (Pvz., novelė „Ragana ir...“)

Įdomu, kad įvardydama novelės kalbėtoją autorė netikslina, nevartoja tikrinių daiktavardžių. Tiesiog Moteris. Tačiau bendrinio vardo pirmoji raidė – didžioji. Šitaip leidžiama suprasti, kad svarbu ne KAS konkrečiai ji yra, bet kuo gyvena, ką jaučia, tiesiog KOKIA ji yra. Šalia Moters – Vyras, vėlgi, neįvardytas, tačiau stipriai juntamas, nors minimas ir ne ypač dažnai. Toks neapibrėžtumas herojei suteikia paslapties, išskiria ją iš minios. B. Jonuškaitės moteris išties protinga, savarankiška, emancipuota, tačiau kupina pirmapradžio, tikrojo, nesuvaidinto moteriškumo. Vien ko vertas sakinys: „moters namuose visais metų laikais kas nors kvepėjo, skleidėsi, žydėjo, dygo.“ Gėlių motyvas ypač būdingas B. Jonuškaitės kūrybai (novelės „Notrelių karalius“, Spalva ir forma“ ir kt.). Moteris siejama su jaukumu, grožiu, gyvybe, nenutrūkstamu jos ciklu. Ji įkūnija ramybę, juk „(...) miega kiti, ramūs, nes įsitikinę, kad ji yra arti, kad kelsis, eis į vonią, paglostys katę, palaistys gėles, išsivirs arbatos“. Moteris – namų židinio puoselėtoja, saugumo ir šilumos skleidėja. Kasdieniai jos buities veiksmai įrodo, kad viskas tvarkoje, kad viskas vyksta taip, kaip ir turi būti. Šis įvaizdis žmogaus pasąmonėje išlikęs dar nuo senovės ir vargu ar kada išnyks, kad ir koks būtų šiuolaikinės amžinai skubančios moters stereotipas. Moteriškumą autorė subtiliai pabrėžia į novelę nejučia „įvesdama“ Jį, Vyrą. Tai reiškia, kad net ir emancipuotai moteriai reikalinga tas, kuris „supras, atleis“. Moteris nori ir gali mylėti, ko gero, todėl ir prašo atsiųsti šilkverpį kaip amžinos sandoros ženklą. Išoriško, vizualaus moteriškumo novelėje nedaug, tačiau detalės labai iškalbingos – baltos kojinaitės, plaukai, blakstienos, griovelis tarp krūtų, kelnių paliktas įspaudas smėlyje, kūno linijos ir kt. Autorė išduoda, kad jos Moteris – subrendusi ir patyrusi, išmananti savo vertę ir gyvenimo skonį („žinojo, kad jos amžius įpareigoja nešioti geresnius net ir apatinius drabužius“). Patvirtinama, kad tikrasis moteriškumas slypi brandoje, tai – atsvara vyraujančiam gražaus kūno kultui. B. Jonuškaitės herojė graži, nors ir pavargusiais pakinkliais ar žemiau nulinkusiu dešiniuoju petimi. Ji graži, nes įdomi, savita, išskirtinė. Apie tai byloja autorės frazė „ji nieko neišmanė apie madas, tuo labiau apie liemenėles su ažūrinėmis gėlytėmis, įmantrybėmis nėriniuotus apatinius“. Autorė atsieja moterį nuo išoriškumo, nuo stereotipinių moters bruožų – mada, grožio salonai, kvaili plepalai. Vargu ar šiuolaikinė moteris, kurios galva pramušta SPA centrais ir garsių dizainerių vardais, galėtų parašyti kregždėlaiškį. B. Jonuškaitės moteris – išimtis iš taisyklės, tai ekscentriška, savita herojė. Ko gero, nesuklysiu teigdama, kad visose novelėse siedama moterį su pirmapradžiu gėrio, taikos ir grožio suvokimu autorė nepamiršta, kad jos herojė – savarankiška, protinga, įdomi asmenybė. Jog moteris visų pirma yra žmogus.

Novelei savitą atspalvį suteikia kompozicija. Pradedama nuo išrašo iš draudžiamų siųsti daiktų sąrašo, vėliau – tarsi herojės monologas, tampąs įvadu į tolesnį pasakojimą. Tuomet – dėstymas, kuriame persipina dvi laiko plotmės – dabartis ir praeitis, leisdamos skaitytojui įžvelgti kai kurias svarbias detales (prisiminimai iš vaikystės ir jaunystės). Autorė meistriškai geba jungti visa tai į vienumą. Ypač gražiai žaidžiama garsais. „Čerkšt čerkšt čerkšt“ – taip tėvas karpė vištoms plunksnas, kad neskraidytų per tvorą, lygiai taip dangų karpo kregždės. Nors praeities liniją pertraukia dabarties fragmentai, tačiau ji sklandi, nedaloma. Įdomu, kad aprašomos praeities situacijos visai skirtingos savo pobūdžiu. Pirmoji – reali ir buitiška, antroji – poetizuota. Nuo ausį rėžiančio „čerkšt“ pereinama prie balto rūko putos, nugrimztama į „rūko zonos laimės kambarius“. Tad moteris – paprasta ir nepretenzinga.

Kalbėdama apie gebėjimą jungti skirtingus dalykus, negaliu nepaminėti, kad novelėje egzistuoja du pasauliai. Individualusis, intymusis – Moters, ir globalusis. Tiesa, pastarajam skirta nedaug dėmesio, tačiau pateikimas – įdomus ir intriguojantis. Autorė kalba apie skruzdėles. Apie skruzdėles kosmonautes, apie tas, kurios galbūt anksčiau lakstė papieviais (Rytų filosofijos fragmentas, užuominą į reinkarnaciją), apie skruzdes savanores ir išrinktąsias. Manau, galime įžvelgti paralelę, skruzdės ir žmogaus sugretinimą, juk ne veltui joms suteikiamos žmoniškosios savybės, išreiškiamos klausimais. Autorė mini negyvus skruzdžių kūnelius ir tikslų jų skaičių – 25. Tą patį skaičių vėliau pastebime teksto vietoje, kurioje kalbama apie prisiminimus, prašoma išausti 25 metų ilgio juostą. Manau, galima interpretuoti, kad mirusių skruzdžių kūneliai yra praėjusių dienų, dingusio laiko, vienatvės simbolis. Moteris išsiunčia juos Jam, ko gero, turėdama tikslą. Galbūt prašydama prisiminti ją, galbūt norėdama „atiduoti“ slogius prisiminimus, užmiršti tai, kas buvo. B. Jonuškaitės novelėse, regis, nėra atsitiktinių dalykų. Kosmosas taip pat minimas neatsitiktinai. Reikia nepamiršti, kad „Kregždėlaiškyje“ dominuoja orientalistinės detalės. Kosmosas – viena iš jų. Tai neapčiuopiama, nauja erdvė, suteikianti galimybę pajusti pilnatvę, kas, ko gero, labai svarbu Moteriai, kurios portretą novelėje lydi ryški vienatvės nuojauta.

Įdomu, kad šilkverpis tampa ne vien sandoros ženklu. Jis sugeba išausti 25 metų ilgio juostą ir apvynioti Moters kojeles šilkeliais. Du deminutyvai vienas greta kito skatina pasąmoningą asociaciją su lietuvių liaudies dainomis. Šį motyvą taip pat galime interpretuoti kaip orientalistikos apraišką. (Rytietiško šilko audinys). Prašymas „apvynioti kojeles šilkeliais“, ko gero, grįžimo atgal, į jaunystę, simbolis. Novelė baigiama taip pat kursyvu, tuo pačiu išrašo iš neleistinų siųsti daiktų sąrašo stiliumi, tačiau jau papildytu. Žodžiai „skirtus tyrimams, oficialiai pripažintoms institucijoms“ yra išretinti, pabrėžiami. Veikiausiai jais norima pasakyti, kad šilkverpį gauti Moteriai nelemta, tai nenatūralu, negalima. Juk ne veltui Lietuvos pašto vardu pasirašo Viešpats. Galbūt jis ir buvo tikrasis „Kregždėlaiškio“ adresatas.

Taigi B. Jonuškaitės „Kregždėlaiškyje“ persipina moteriškumas ir savitumas, ekscentriška herojė leidžia įsijausti, patraukia skaitytojo dėmesį. Tuomet belieka tik įsigilinti į Moters pasaulį, suprasti tai, ką nori pasakyti autorė. O ji savo knygą dedikuoja meksikietiškų serialų nemėgstantiems, laukinės prigimties neišdavusioms, siekiančioms atrasti save moterims ir drąsiems vyrams. Ko gero, ne veltui, juk čia viskas įtaigu ir tikra.

Dovilė Kuzminskaitė

________________________________________
Interviu su Birute Jonuškaite