Pokalbis su Molėtų gimnazijos moksleive,  publiciste Viktorija Umbrasaite

Ar jau pasirinkai būsimą profesiją? Ar tiki, kad rašysi visą gyvenimą?

Būsimą profesiją pasirinkau vaikystėje. Jau šešerių metų nusprendžiau – būsiu gyvūnų gydytoja. Todėl visą laiką einu savo užsibrėžto tikslo link.

Manau, per drąsiai pasielgčiau, jei sakyčiau, kad taip – rašysiu visą gyvenimą. To tikrai nežinau, pagyvensime – pamatysime. O dabar dar yra nemažai noro kurti, todėl ir rašau.

Esi dalyvavusi Jaunųjų Filologų konkurse, gal ir dar keliuose konkursuose. Kokiuose? Kaip nuteikia varžybų dvasia? Ar teikia tie konkursai pasitenkinimo, pasitikėjimo savimi jausmą?

Du kartus dalyvavau mokykloje rengiamame laiško – rašinio konkurse. Pagrindinis šio renginio reikalavimas buvo parašyti tekstą, kuriame būtų nuo penkių šimtų iki tūkstančio žodžių. Pirmą kartą rašydama labiau žiūrėjau į žodžių skaičių, o ne jų esmę. Turbūt todėl tąkart nieko nelaimėjau. Per antrąjį konkursą pasimokiau – rašiau drąsiai ir nuoširdžiai apie pašto svarbą. Su šiuo savo kūriniu užėmiau trečiąją vietą.

Pirmoje klasėje dalyvavau Molėtų viešojoje bibliotekoje rengtame piešinių konkurse „Mano knygų herojus“. Tuomet užėmiau antrąją vietą, nupiešusi senbernarą iš Astridos Lindgren ,,Mes varnų saloje“.

Esu dalyvavusi ir daugiau konkursų, kuriuose užėmiau pirmąją, antrąją arba trečiąją vietas. Dalyvaudama olimpiadose ir kituose renginiuose aš įgaunu energijos, stiprybės ir pasitikėjimo savimi.

Tikra tiesa - kai laimi, jautiesi įvertinta, laiminga, labiau tiki tuo, ką darai.

Rašytojų sąjungos Kūrybos akademijoje renkasi labai skirtingi žmonės – ir moksleiviai, ir  rašytojai. Kokie Tavo įspūdžiai iš akademijos?

Šią vasarą būdama Rašytojų sąjungos akademijoje, praturtinau savo mąstymą, susipažinau su įdomiais žmonėmis ir pasisėmiau idėjų kūrybai. Nors žmonės iš tikro susirinko skirtingi, tačiau mes sugebėjome bendrauti. Rašytojai drąsiai dalijosi patirtimi, mintimis, kai kurie skaitė savo knygų ištraukas.

Kada ir kur publikavai savo pirmąjį kūrinį? Koks tai buvo kūrinys? Kaip vertino publikaciją Tau artimi žmonės?

Savo pirmąjį kūrinį publikavau prieš trejus metus interneto svetainėje www.zaliazole.lt. Tai buvo eilėraštis apie gyvenimą ir džiaugsmą. Mano artimieji buvo patenkinti ir skatino rašyti toliau.

Jaunimas skaito… Jaunimas visai nebeskaito… Štai du teiginiai, dėl kurių net ir susibarame mes, suaugę. Kaip įsiterptum į tokią diskusiją Tu?

Mano nuomone, jaunimas skaito knygas, tačiau rečiau. Dėl to kaltas gali būti internetas, nes jame galima rasti daugelį knygų, todėl moksleiviams nebereikia norimų kūrinių ieškoti bibliotekose ar pirkti. Tačiau skaitydami kompiuterio pagalba mes prarandame malonumą, nes toks skaitymas vargina ir akis, ir mąstymą.

Ką patartum jaunesniam už save, bandančiam rašyti?

Jaunesniam kūrėjui patarčiau nebijoti reikšti savo mintis, nebijoti kritikos ir ramiai ją priimti. Bet svarbiausia žinoti, jog blogų rašytojų nebūna.

Kokios knygos Tau artimos, būtinos? 

Man artimiausios knygos yra pasakos. Labiausiai priimtina lietuvių tautosaka. Pasakos niekada neatsibosta – galėčiau jas skaityti kiekvieną dieną.

Dėkui už pokalbį, o ypač – už mintis apie pasakas.