Gurkšnodami kavą ir žiupsneliu druskos pagardintas pomidorų sultis kalbamės su žymiausiu Lietuvos specialiuoju korespondentu, o dabar ir žinomu kulinaru – Gustavu. Niekas turbūt nesuabejos, kad specialiojo korespondento darbas yra ypatingai paslaptingas, nenuspėjamas, kupinas nuotykių ir netikėtų pavojų! Saugumo vardan Gustavas dažniausiai slepia savo tikrąją tapatybę, tačiau išreikšdamas didį pasitikėjimą savo skaitytojais ir žiūrovais, jis nusprendė būti su Tavimi atviras.

Apsidairyk ar koks įtartinas tipas nežiūri Tau per petį. Ar tikrai niekas Tavęs neseka? Įsitikink, kad niekas be Tavęs nesužinos ir neperskaitys, kad Gustavas iš tiesų yra Audrius Rakauskas!!! Taip taip, Audrius Rakauskas yra ir žurnalistas, ir gabus karikatūrų piešėjas, ir dainininkas, ir muzikantas, ir kulinaras, ir laidos „Gustavo enciklopedija“ kūrėjas, ir pats Gustavas. Ką gi nenustygstantis vietoje korespondentas papasakos mums šį kartą?

Kažkada buvote mažas... kuo užsiimdavote vaikystėje, kaip leisdavote laisvalaikį?

Žinoma, berniukams ypač aktualus buvo lakstymas lauke, futbolas, krepšinis. Labai mėgdavau ir kiną, tačiau nueiti į kino teatrą ir pasižiūrėti kokį filmą anais laikais būdavo didelis, bet labai jau retas įvykis. Ypač smagu būdavo žiūrėti anuo metu populiarių romanų apie indėnus ekranizacijas. Prisimenu, su didžiausiu užsidegimu skaitydavau Lizelotės Velskopf-Henrich knygas „Jaunasis vadas“, „Sugrįžimas pas Dakotus“, „Harka“, „Anapus Misūrio“, taip pat Džeimso Fenimoro Kuperio „Paskutinis mohikanas“, „Pėdsekys“ ir džiaugdavausi galimybe pažiūrėti šių kūrinių adaptacijas kine. Nepaprastą įspūdį paliko ir Žiulio Verno romanai, kuriuose vyrauja nuotykiai, klajonės po pasaulį, sektini herojai – visa, ko reikia augančiam berniukui.

O kas pastūmėdavo štai tokį aktyvų jauną nuotykių ištroškusį žmogų skaityt? Kaip pavykdavo susikoncentruoti ir ramiai išbūti vienoje vietoje ištisas valandas?

Vaikystėje aš dažnai važiuodavau į kaimą, kur mano dėdė „traktoristas“ iš bibliotekos prisinešdavo pasakų [juokiasi]. Atsimenu atsinešdavo Chorvatų (Kroatų) sakmių, visokiausių kitų tautų pasakų ir gulėdamas lovoje skaitydavo sau. Išsilakstęs po miškus grįždavau namo ir iš dėdės pasiimdavau jo knygų, nes be galo įdomu buvo ką jis ten tokio taip smagiai skaito. Patiko liaudies pasakos apie velnius ir velniūkščius, bet daug įdomesnės buvo autorinės. Šios pasakos buvo sudėtingesnės, paslaptingesnės ir netgi atrodė labiau tinkamos suaugusiesiems nei vaikams. O vaikams gi visada įdomu tai, kas vyresniems skirta. Skaitydavau baugias Hanso Kristiano Anderseno, Vilhelmo Haufo, Brolių Grimų pasakas. Jos filosofiškos, apie gyvenimą, liūdnesnės, rimtesnės ir neatrodė tokios vaikiškos. Iki šiol negaliu galutinai apsispręsti ar jos skirtos vaikams, ar suaugusiesiems. Taip pat ir su Astridos Lindgren parašytais Karlsono nuotykiais – tai yra knyga, skirta bet kokio amžiaus skaitytojui. Puikus humoras, komiškos situacijos ir gausybė autorės pabertų perliukų, kuriuos smagu skaitant susirankiot ir susidėt į atmintį netgi suaugus.

Kas motyvavo Jūsų skaitymą?

Skaitymas labai priklauso nuo auklėjimo ir žmogaus intelekto. Taip, mano aplinkoje būdavo neskaitančių vaikų, kurie tuo netgi didžiavosi. Taip, skaitymas man ir daugeliui kitų vaikų buvo nelengvas darbas, todėl ne kiekvienas jį ir įkanda. Nepaisant to, supratau, kad norėdamas intelektualiai bendrauti žmogus turi būti apsiskaitęs, susipažinęs ne tik su populiariąja, bet ir klasikine literatūra – būtina nuolatos plėsti savo akiratį. Aišku, mokykloje versdavo skaityti ir neįdomius dalykus, bet greitai pervertęs ir atsiskaitęs ką reikia, imdavausi to, kas man patinka ir įdomu.

Atsimenu, visada knygoje man svarbu būdavo iliustracijos. Kad ir tas pats, atrodo, primityviai apipavidalintas Jaroslavo Hašeko romanas „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai“. Atrodo, keistos neprofesionalios iliustracijos, bet bandytų man kas nors kitaip išleist tą knygą – aš jos į rankas nepaimčiau (juokiasi). Profesionalios iliustracijos yra taip pat svarbu kaip ir tekstas, jos suauga su kūriniu ir tampa neatsiejama jo dalimi.

Seniai vienas rengiate populiarią pažintinę laidą „Gustavo enciklopedija“. Iš kur tiek įkvėpimo piešti, dainuoti, kurti scenarijus, atrasti įdomių temų?

Bendrai kalbant, ką bedarytum, ar šoktum, ar dainuotum, ar pieštum, ar lipdytum – žmogui svarbu išsilavinimas. Reikia nuo mažens pradėti lavinti savo meninius gebėjimus, o aš kaip tik to ir nedariau. Nors nesu profesionalus dailininkas, studijų Vilniaus universitete metais atradau savitą piešimo stilių, pradėjau piešti karikatūras, šaržus, komiksus. Skaitydamas knygas patekdavau į kitokią realybę, pabėgdavau nuo realaus pasaulio, o tai padėdavo (ir iki šiol padeda) „pagaut“ įkvėpimą kūrybai. Štai neseniai parašiau knygą „Gustavo receptai“, kurią papuošiau ir savo iliustracijomis, ir linksmomis istorijomis bei mano paties sugalvota Vilniaus atsiradimo legenda. Vaikystėje mokiausi groti pianinu, bet baisiai nepatiko, vėliau pradėjau lankyti muzikos mokyklą „Ąžuoliukas“. Muzikuodamas išlavinau klausą, pažinau gamą ir natas. Gyvenime daug visko nuveikiau ir visa tai atsispindi mano kūryboje, o tuo pačiu ir „Gustavo enciklopedijoje“. Joje pats ir dainuoju, ir vaidinu, ir eiliuoju, ir piešiu – kuriu „gyvą komiksą“. Svarbiausia, turbūt, yra išlaisvinti fantaziją, tuomet ir avys graužiančios vilkui ausis nestebins, ir gyvenimas bus spalvingesnis.

Kalbino Šarūnas Čėsna