Viskas aplink pamažu šiltėja: nuo pirštų galiukų iki akmenų, gražiai sugulusių į žolę. Išslinkus ledynams, parkai, kiemai ir kultūrinės vietos pasidarė žymiai erdvesnės, žalesnės bei gyvesnės.

Džiugu, kad šiltėjant orams jaunieji poetai ir prozininkai pabudo anksčiau už uodus ir muses. Pradėję spiestis į spiečius ir dūgzti savo dūzgeles, jie tapo matomi ir girdimi jau iš tolo. Tikrai visai taip, kaip ir rašė Marius Burokas: „Kasmet taip / mes – uodai ir poetai / kankiname žmones“. Gerai, kad atsiranda tokių, kuriems mūsų dūzgimas džiugina ausį ir skelbia pavasario atėjimą, atšilimą. Kai kurie ateina ir pasiklausyti, prisimena, kad ir patys yra kažką panašaus dūzgę, kai buvo dar jauni uodai. Dauguma jau pripažino, kad ir mes esame gyvosios gamtos grandinės dalis, natūraliosios (r)evoliucijos gyviai ir turime teisę dūgzti sau ir kitiems. Kiekvieno dūzgime galime įžvelgti savitą gaidą, individualiai perduodamą žinią.

Pernai mes – jaunieji rašytojai – susibūrėme į spiečių per pirmąsias „Literatūrines Vilniaus slinktis“, šiemet dūzgesys dar labiau sustiprėjo, pagausėjo, kiek pasikeitė mūsų būrys, bet neišsiskirstė, nepatraukė į kitas erdves. Liko ištikimas pavasariui ir jaunam kraujui. Visi draugiškai tilpome į antrąjį „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanachą.

Nors autorių tekstai suskrido į būrį iš visos Lietuvos (iš Kauno, Jurbarko, Prienų, taip pat dabar Vilniuje gyvenančių, studijuojančių, bet savo šaknimis įsitvirtinusių kitur), bet Vilnius pelnytai tapo pagrindine jaunųjų literatūros arterija, būstu, talpinančiu įvairių miestų ir miestelių kūrėjus.

Almanacho sudarytojas Aivaras Veiknys (burtininkas, kuris ir subūrė mus draugėn) paskaičiavo ir pateikė lakonišką, bet iškalbingą statistiką: „Literatūrinių Vilniaus slinkčių almanache savo kūrybą publikuoja 35 jaunieji poetai ir prozininkai, kurių amžiaus vidurkis – 24. Palyginti su pirmuoju, almanache neliko tokių poetų kaip Rimvydas Stankevičius, Gintaras Bleizgys, Marius Burokas ar Gytis Norvilas, kurių poetinio žodžio galia neverta nė abejoti.“

Žaviuosi Aivaro Veiknio iniciatyva, savo darbais išsakomu devizu – ne pavyduliauti ir rungtyniauti, bet džiaugtis kitų pasiekimais, ne tik eksplikuoti save, bet parodyti ir kitą, ne tik kalbėti, bet ir įsiklausyti, užmegzti kalbą su jaunaisiais autoriais ir skaitytojais, dialogą tarp skirtingų kartų. Pats žodis suburti savyje turi kažkokios magiškos būrimo, burtų semantikos.

„Literatūrinės Vilniaus slinktys“ nėra pretenzingus manifestus skelbianti literatų grupuotė ar vietinių grafomanų draugija (o tokios iš tiesų buriasi, ypač Lietuvos provincijose, senuose dvaruose). Tai jauni ir skirtingi autoriai, kurių nesiekiama nei suvienodinti, nei priskirti konkrečiai literatūrinei krypčiai. Po vienu stogu puikiai telpa ir klasikiniai eiliuotojai, ir avangardistai, ir prozininkai, ir kuklūs, savęs kūrėjais nelaikantys rašinėtojai. Viena svarbiausių „slinktininkus“ palaikančių savybių – draugiškumas. Tikrai nemanau, kad literatūra (poezija, proza, esė) turėtų veikti pagal kapitalistinės, konkurencingos ir plėšrios rinkos dėsnius. Varžytis kaip ir nėra dėl ko. Skirtingos nuomonės būtinos. Bendravimas individualumui dar niekad nepakenkė (na, nebent tai būtų griežtai ir kenkėjiškai manifestuojančios šutvės ar sektos).

Džiaugiuosi, kad likimas ir man suteikia progų pažinti nemažai šio almanacho autorių, kuriuos galiu laikyti plunksnos bičiuliais (na, kitus – bent jau pažįstamais, nepriešiškai nusiteikusiais kūrėjais). Ir nemanau, kad šios kartos draugystę galėtų sudrumsti provokuojantys bandymai įvesti konkurenciją.

Nepaisant to, kad išties vertinu „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanacho atsiradimą ir koncepciją, jame pastebiu ir keletą minusų, trūkumų. Vienas jų – „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanache pateikiami kultūrinėje spaudoje arba autorių knygose jau publikuoti tekstai. O jų, sakyčiau, tikrai nemažai. Be abejo, juos gražiai jungia bendra pradžios ir pabaigos tema, bet vis dėlto norėtųsi šviežesnių, dar negirdėtų ir nematytų, o čia aptinkame jau skaitytus, įvairių atsiliepimų sulaukusius tekstus (tarkim, Domanto Razausko „Mandalos smėlį“, prieš keletą metų „Literatūroje ir mene“ publikuotą Karolio Klimo prozą – „šešios pink floydų moterys“, „Kur pradingo Tomas Morisonas?“, Vytauto Stankaus, Viliaus Dinstmano poeziją, Ievos Gudmonaitės Šatėnuose publikuotas esė etc.).

Be literatūriniame gyvenime jau ne kartą girdėtų jaunųjų rašytojų vardų, išgirstame ir visai naujų. Almanache yra labai ryškių ir vykusių poetinių debiutų – publikuojama dviejų gimnazisčių, literatūrinio konkurso „Pasaulis baigiasi? Reikia rašyti eilėraščius“ laureačių Ramintos Grybaitės ir Ingos Sanakojevaitės kūryba. Ramintą Grybaitę drįsčiau pavadinti savuoju metų poetiniu atradimu – autorei vos 17 metų, o kūrybinis potencialas iš tiesų didelis. Žaviuosi ir kitais, jau gana dažnai po kultūrinės erdvės dūzgiančiais „slinktininkais“, kurių visų čia tikrai nevardysiu, nes visi 35 autoriai savaip įdomūs, o ko nors palikti už borto nesinori. Skaitytojas, atsivertęs šią estetiškai išleistą knygą, galės trumpai susipažinti su kiekvieno jų kūriniais, veidu (publikuojamos ir visų autorių nuotraukos), gimimo data. Šie dalykai iškalbingai papildo, praplečia eilėraščių kontekstus.

Galima tik pasakyti, jog pats „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ almanacho audinys įvairus, vieni tekstai gana ryškiai ir savitai patraukia dėmesį, kiti – šiek tiek blankesni, bet vis dėlto verti publikuoti. Be abejo, dar tikriausiai anksti galvoti apie „slinktininkų“ ateitį, paišyti jiems įvairius titulus ir kabinti medalius – užtenka pabūti čia ir dabar ir pasimėgauti gera bei nebloga kūryba. Visus kitus dalykus patikrins pats laikas, atveriantis pradžias ir pabaigas. Aivaro žodžiais tariant, „pasaulis baigiasi kasdien, ir todėl kasdien jis tik prasideda“. Ir kol žalieji jaudinasi dėl globalinio klimato atšilimo, man neramu dėl visuotinio žmonių atšalimo, todėl vertinu visus šaltinius, skleidžiančius aplinkui savo vidinę šilumą. Gerai, kad pavasariais prabunda poetai, uodai ir visokie vabalėliai, juntamas jaukus judėjimas ir dūzgesys. Ir pavasaris dar tik to atšilimo pradžia. Anot E. Rumšaitės: „Kai nebebus uodų / Garbės žodis / Grįš dinozaurai“. Todėl šis poetinis dūzgimas tik paliudija – apokalipsė ir visuotinis atšalimas dar tikrai negresia.