Paskambinau Imperijos karo muziejui ir paklausiau: „Ar žinote kiek arklių iš šios šalies, iš Britanijos, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare?“ Ir jie atsakė: „Taip, žinome. Manome, kad apie milijoną.“ Ir aš paklausiau: „O kiek jų sugrįžo?“ „65 tūkstančiai“, – atsakė jie. Apytiksliai tiek britų žuvo kare. Beveik milijonas žmonių ir beveik milijonas arklių.“

Iš interviu su Michaelu Morpurgo

Michael Morpurgo. KARO ŽIRGAS: apysaka / iš anglų kalbos vertė Virgilijus Čepliejus. – Vilnius: Alma littera, 2012. – 157 p. – ISBN 978-609-01-0258-9


Būna pasakojimų, idėjų, istorijų, įvykių, kurie ilgai neduoda rašytojams ramybės, persekioja juos dieną naktį ir jeigu rašytojas sugeba šį savo apsėdimą paversti knyga, ji paprastai susilaukia didelės sėkmės.

Taip nutiko ir su britų rašytoju Michaelu Morpurgo. 1982-aisiais pasirodžiusi knyga „Karo žirgas“ (War Horse) tapo šio autoriaus vizitine kortele, išgarsino jį už gimtosios šalies ribų, virto daugelį apdovanojimų pelniusia pjese ir puikiu Steveno Spielbergo režisuotu filmu.

Šis nedidukas romanas – vienintelė į lietuvių kalbą išversta pasaulinio garsaus britų vaikų rašytojo knyga. O ir ji kažin ar būtų pasirodžiusi, jei ne 2011 metais milžiniško pasisekimo susilaukęs filmas. Morpurgo yra daugiau nei šimto knygų autorius, vertinamas už puikų pasakotojo talentą, įsimintinus veikėjus, gyvus ir vaizdingus gamtos bei Pirmojo pasaulinio karo aprašymus.

„Karo žirgo“ siužetas paprastas. Autorius griebiasi tradicinio literatūros metodo – leidžia kalbėti ne žmogui, bet gyvūnui. Karo siaubas, žmonių santykiai, istoriniai įvykiai yra matomi žirgo Džojaus akimis.

Jo gyvenimas prasideda arklių turgaus siaubu. „Buvau nepilnų šešių mėnesių nevikrus ilgakojis kumeliukas, kuris dar niekad nebuvo atsitraukęs nuo motinos ilgiau nei per žingsnį. Tą dieną mudu buvom atskirti baisiame turgaus aptvaro triukšme ir daugiau jos nebemačiau“. (p.  7) Džojų nusiperka ūkininkas, tačiau juo rūpintis ima ūkininko sūnus Albertas. „Per ilgas šaltas žiemas ir padūmavusias vasaras mudu augome kartu su Albertu. Tarp metų kumeliuko ir jauno paauglio bendra yra ne tik jų nerangumas“. (p. 13)

Tačiau Alberto tėvas parduoda Džojų armijai ir puikus žirgas netrukus patenka į patį Pirmojo pasaulinio karo sūkurį. „Per tas kelias savaites, kol patekau į karo lauką, turėjau iš kaimo arklio būti pakeistas į kavalerijos žirgą.“ (p. 34). Karo baisumą M. Morpurgo perteikia santūriai, nesimėgauja baisybėmis, bet ir nesaugo skaitytojo nuo kančios, kraujo ir mūšio gausmo. „Prasidėjo mūšio pragaras. Aplinkui mane buvo pilna vyrų, kurie šaukė ir krito žemėn, žirgai stojosi piestu ir žvengė, apimti baimės ir skausmo. Abiejose mano pusėse sproginėjo žemė, mėtė oran žirgus ir žmones“. (p. 59).

Tačiau karo metu Džojus patiria ne vien siaubą – jis susiranda likimo bendrą, bičiulį, žirgą Toptorną. „Bet kai prabusdavau, prikeltas patrankų, visada šalia būdavo Toptornas ir paremdavo mane savo netrikdoma drąsa.“ (p.  46). Prancūzijos mūšių laukuose Džojus patiria daugybę siaubingų dalykų, mato daug mirties ir skausmo, bet jį taip pat nuolatos lydi žmonių meilė, rūpestis ir pasiaukojimas.

Karas, pamatytas Džojaus akimis – beprasmiškos skerdynės. Tai puikiai supranta ir daugumas žmonių, su kuriais žirgui tenka susidurti. Karo beprasmiškumą puikiai atskleidžia dviejų priešų – velsiečio ir vokiečio pokalbis „niekieno žemėje“ – nuniokotame lopinėlyje tarp dviejų apkasų: „Po valandos  ar dviejų mudu vėl kaip pamišę stengsimės vienas kitą užmušti. Vienas Dievas težino, kodėl mes tai darome, o man atrodo, kad ir jis pats pamiršo tą priežastį.“ (p. 114)

Žirgas ne tik nuolat susiduria su gerais žmonėmis: vokiečių karininku, kvaišeliu Fridrichu, jį priglobusiu senu ūkininku ir jo vaikaite Emile, regis jis pats pažadina žmonėse per karo baisumą pamirštus nuoširdžius jausmus.

Morpurgo knygoje žirgas tampa gėrio ir grožio simboliu, tą puikiai iliustruoja ir paprastų kareivių žodžiai: „Arklio gyvybė galbūt net yra svarbesnė, negu žmogaus, nes arklys neturi savyje blogio, išskyrus tą, kurį jam duoda žmogus. (p. 130). Tą patį pakartoja ir vokiečių karys: „Mes ne iš to paties pasaulio, kaip šis taurus padaras“. (p. 98).

Draugystė ir ištikimybė – pagrindinė šios knygos tema. O draugystė su žirgu, rūpestis juo paverčia žmogų tauresniu, padeda jam karo siaube išsaugoti žmogiškumo likučius.  Tai puikiai suprato autorius. Prieš rašydamas „Karo žirgą“ Michaelas Morpurgo klausėsi Pirmojo pasaulinio karo veteranų pasakojimų. Ypač jį sukrėtė buvusio britų kavaleristo istorija. Išsaugoti sveiką protą jam paėjo tik viena – jis kalbėjosi su savo žirgu. Morpurgo nemano, kad tai galima pavadinti karo meto jautrumu ar sentimentalumu – tas vyras buvo ūkininkas, darbininkas, kietas riešutėlis.

„Tik tai ir padėjo man išgyventi –  kas vakarą eidavau į arklides šerti žirgų ir kalbėdavausi su savuoju žirgu: pasakodavau jam apie savo motiną, apie mylimąją, apie namus. Apie tai, kaip man baisu. Ypač apie tai, kaip man baisu. Apie tai negali kalbėtis su kitais kariais, su bičiuliais, nes ir jiems baisu. Žmonės aplinkui miršta ir tu matai tokius dalykus, apie kuriuos tiesiog negali kalbėti“ – prisiminė Michaelo surastas ūkininkas.

Rašyti vaikams apie karą ir nenusiristi į plakatiškumą, neimti skirstyti veikėjų į priešus ir didvyrius – labai slidus dalykas ir rašytojas šių spąstų išvengia. Karas parodomas tiek abiejų kariaujančių pusių, tiek nuo jo kenčiančių civilių akimis, jis neestetizuojamas, nepagražinamas. Jis parodomas toks koks yra – tai beprasmiškos skerdynės.

Antrojo pasaulinio karo metais, 1943-aisiais, gimęs M. Morpurgo pats atsimena skaudžias jo pasekmes. „Aš visąlaik prisimenu, kad karas nėra tik įvykstantis ir pasibaigiantis dalykas, juk sielvartas išlieka, kančia tęsiasi toliau. Mes kalbame ne tik apie milijonus, kurie mirė, bet ir apie milijonus išgyvenusiųjų, daugybę žmonių ir toliau patiriančių karo sukeltą skausmą,“ – sako autorius.

Galbūt todėl Morpurgo nesirinko pralaimėjusiųjų ar nugalėtojų, belgų, prancūzų, vokiečių ar anglų. Jis pasirinko vaizduoti karą žirgo akimis. „Norėjau parašyti universalią istoriją, norėjau, kad skaitantys suprastų, koks siaubingas yra karas ir kokie bejėgiai mes esame karus sustabdyti. Juk jie vyksta net dabar,“ – sako autorius.

Nepaisant temos rimtumo, „Karo žirgas“ dar ir nuotykių romanas. Autorius puikiai moka išlaikyti intrigą, o niūrius karo vaizdus atmiešia komiškais epizodais (ko vertas vien dviejų Džojų, plaunančių ir šukuojančių kareivių, pokalbis).

Romanas parašytas aiškia, skaidria kalba, puikiai išverstas, skaitomas lengvai ir greitai. Jį būtų galima priskirti prie klasikinių knygų paaugliams ir vaikams. Šiais vampyrų, vilkolakių, pasaulio pabaigos vizijų ir supermenų laikais „Karo žirgas“ atrodo it tikras anachronizmas.

Tačiau šis anachronizmas stoja į garbingą nuotykinės literatūros klasikos eilę, nes „Karo žirge“ kalbama apie paprastus, nenykstančius ir nesenstančius dalykus: draugystę, meilę, drąsą, ištikimybę.

Knygų lentyna.