Sportiškai apsirengęs į Vilniaus Senvagės vidurinės mokyklos fojė įskuodžia judrus vyrukas. Iš po kepuraitės draugiškai besišypsantis maloniai sveikinasi su kiekvienai mokyklai svarbia raktininke, paduoda ranką man ir po akimirkos jau yra apsuptas būrio nežinia iš kur pasipylusių įvairaus amžiaus mokinių.

Didžiulis mokyklos fojė akimirksniu prisipildė teigiamų emocijų ir vaikų šypsenų.Geros nuotaikos pagauti centriniais laiptais pakilome į antrą aukštą, patogiai įsitaisėme ant minkštų fotelių ir pasinėrėme į prisiminimus apie Dainiaus mokyklą, vaikystę, svajones.

Pirma, ką atsimenu, yra tai, kad kai ketvirtoje klasėje atėjau į Senvagės vidurinę mokyklą, pačią pirmą dieną susimušėm su kažkokiu bernu. Tiesa, paskui tapom geriausiais draugais. Būdavo visko mokykloje, pokštų prikrėsdavom įvairių. Per pamokas laidydavomės adatėlėmis, lėktuvėliais, o kartais pasijuokdavome, kai mokytojai pargriūdavo prie lentos, nes grindys kuo nors išteptos būdavo... Geriausiai atsimenu savo istorijos mokytoją. Visada, kai tekdavo rašyti kontrolinį darbą, aš paimdavau popieriaus lapą ir perkirpdavau jį per pusę. Per istoriją tik ant tokių lapų rašydavau kontrolinius. Kai mokiausi, mokyklose vis dar buvo penkiabalė vertinimo sistema ir man visada mokytojas sakydavo: „Tu viską parašei idealiai, bet aš tau niekada nerašysiu penketo todėl, kad tu tą lapą taip pjaustai! Paimk normalų lapą!“. Bet man būdavo neįdomu rašyti įprastai. Elgiausi taip visai ne todėl, kad norėjau išsiskirti, o tiesiog mėgau išsidirbinėti ir man tuo metu buvo „dzin“ – keturi ar penki.

Aišku, paskui teko smarkiai pasigailėti, nes istorijos turėjau ketvertą ir kai norėjau kažkur įstoti, man pritrūko pusės balo. Žodžiu, štai taip viskas susikaupė. Šiaip labai tingėjau mokytis, labai nenorėjau. Turėjau netgi pataisą chemijos, nors iki šiol nesuprantu kam tos pataisos... na gerai, atsėdėjau aš tas dvi papildomas pamokų savaites vasarą. Kaliau chemiją, bet kas iš to? Koks tikslas? Atsiskaičiau, bet taip nieko ir neišmokau, viską tuoj pat pamiršau.

Mielai lankiau fizinio pamokas, patiko geografija, labai patiko istorijos pamokos, lietuvių buvo įdomu... tik kažkodėl per lietuvių gale susėdę žaisdavom kortom. Vieną kartą iki trejeto trūko pažymių, todėl atsiskaitymui išmokau 15 Juozo Erlicko eilėraščių ir gerokai nustebinau mokytoją.

Šiaip mokyklos laikais aš žiauriai daug skaičiau. Nepamenu kieno parašyta, bet pirmoji mano knyga buvo tėčio padovanota kai buvau 9 metų ir labai sunkiai sirgau. Ta knyga buvo fantastinė – „Saulės sūnus“[1]. Nuo to laiko pradėjau labai daug skaityt. Skaičiau tiktai fantastiką, nieko daugiau. Ar man tai padėjo pabėgti nuo realybės? Aš nežinau...bet knygutes šitas rijau ir kartais net į mokyklą neidavau, kad galėčiau paskaityti knygą.

Labai pasigendu skaitymo ir vienintelis dalykas, kas man lieka, yra žurnalų skaitymas. Šiuo metu perku žurnalą „A-ZET“, labai pirkdavau „Iliustruotas mokslas“, bet pasirodė per brangus, nors naujienos jame nepaprastai įdomios. Tiesa, „A-ZET“ perkuosi visus numerius iš eilės ir matau kaip auga neskaitytų žurnalų kalnas, nes laiko nėra visiškai. Geriausias laikas paskaityti būna kai vasarą išvažiuoju kur prie jūros paatostogauti. Mielai paskaityčiau ir knygų, turiu pasiėmęs kelias psichologines apie tai, kaip reikia su mokiniais dirbti, bet nėra laiko. Kartais atrodo, kad čia mano išmislas[2] ir jei norėčiau, tikrai laiko surasčiau. Bet tada pradedu mąstyt – iš kur? Galėčiau eit valanda vėliau miegot, valanda anksčiau keltis, dar galėčiau mest darbus ir sėdėt kažkam ant galvos, bet galų gale suprantu, kad laiko geram pasiskaitymui – nėra.

Iš tikrųjų labai gailiuosi, kad nėra kada paskaityti, nes skaitymas man daug geriau negu žiūrėti TV. Skaitydamas tu persikūniji, patenki visai į kitą erdvę, netgi skaitydamas tą patį „A-ZET“. Gaunu žinių, naujos informacijos, o svarbiausia, kad skaitydamas knygą laiko dalį pabūni su savimi. Tai labai svarbu, nes sau laiko aš neturiu visai. Yra studija, darbas, namai, miegas, draugė, šeima, o sau laiko nėra. Knygas skaityti man labai patinka ir yra svarbu, tik gaila, kad tam nelieka laiko.

Kartais prisimenu savo didžiausią svajonę... į kruizinį laivą pasiimti kokių dvidešimt geriausių draugų ir keliauti po pasaulį. Bet tam turėčiau būti milijardieriumi, ko tikrai niekada nebus.

Štai tokį pamačiau Dainių Žebrauską, pramintą „Skruzdeliuku“. Nuo mažens judrus, krečiantis pokštus ir nenustygstantis vietoje. Iki šiol šokantis, bėgantis, besiveržiantis pirmyn, trykštantis energija ir besimėgaujantis mažais dalykėliais – knyga, ramybe ir pasaulio, kuriame gyvena, pažinimu.

Parengė Šarūnas Čėsna

[1] Kazys Paulauskas „Saulės sūnus“. 1983 m.

[2] sumanymas, prasimanymas, išgalvotas dalykas (tarm.)