Pokalbis su Vilniaus universiteto pirmakurse Erika Bajerbach

Studijuoju anglų filologiją Vilniaus universitete. Tokias studijas pasirinkau, nes jau seniai domiuosi kalbomis, patinka užsienio šalių literatūra, žmonės, kitoks jų mąstymas, taip pat savarankiškai mokausi kalbų, todėl ir toliau noriu tobulintis ta kryptimi. Tikiuosi gerai išmokti anglų ir keletą kitų kalbų; tikiuosi, kad baigusi studijas galėsiu laisvai vartoti šias kalbas ir jas suprasti. Ir galvoju ateitį sieti su literatūros vertimu.

Ar sunku buvo atsisveikinti su mokykla? Kaip manai, ar dažnai grįši į Grinkiškį? Ar svarbi ši vieta Tavo gyvenime? Ar atsispindi ji Tavo rašymuose?

Su mokykla nebuvo sunku atsisveikinti, nes aš dažniausiai neprisirišu prie vienos vietos. Mokykla tebuvo pirmas etapas ar pirmas žingsnis į tolimesnį gyvenimą, ties kuriuo niekas nesibaigia, todėl ir didelės nostalgijos nejaučiu. Tačiau mokykla ir, apskritai, Grinkiškio miestelis, yra graži vieta ir gražus prisiminimas; čia aš atsiskleidžiau, pradėjau rašyti, čia susiformavo mano brandesnis požiūris į aplinką, todėl neužmiršiu Grinkiškio. O savo rašiniuose nemėgstu rašyti apie konkrečias vietas, nebent jos turėtų esminę reikšmę veikėjams, taigi ir Grinkiškio, ir Giedraičių kaimo, kuriame gyvenu, aplinkos mano rašiniuose nėra.

Taigi, apie rašymus... Papasakok, ką esi sukūrusi, kuo didžiuojiesi ar... Kas skatino Tave rašyti? Kas Tavo pirmieji skaitytojai? Ar būta publikacijų?

Rimčiau pradėjau rašyti gal prieš ketverius metus, paskatinta mokytojo, taigi jis ir buvo pirmasis, kuris skaitė mano eilėraščius, rašinius. Pradėjau nuo eilėraščių, nes ir anksčiau, vaikystėje, bandžiau rašyti, tačiau dabar man artimesnė proza, turiu parašiusi keletą novelių, apysaką.

Visada, ką berašyčiau, galvoju apie žmogų, jo problemas, sunkias ar džiugias akimirkas, pokyčius, nes, manau, nieko nėra įdomesnio ir sudėtingesnio nei žmogus, ir savo rašiniuose kalbu apie tai, ką sunku būtų pasakyti realiai kalbantis su žmogumi. Tikrai nėra taip, kad didžiuočiausi savo rašiniais, – dar nesu parašiusi nieko tokio, kuo tikrai didžiuočiausi, – nes jie nėra tobuli, ir ypač praėjus daugiau laiko po parašymo, pamatau, kiek daug man dar reikia padaryti. Kol kas nieko, ką esu parašiusi, nepublikavau.

Ką manai apie Jaunųjų filologų konkursus, kuriuose nuolat suspindi ir Tavo – Grinkiškio Jono Poderio vidurinė mokykla? Kaip jaučiasi literatų sambūriuose žmogus, atvykęs iš atokesnės vietovės?

Manau, Jaunųjų filologų konkursas suteikia progą jaunam rašančiam žmogui parodyti savo gabumus, susipažinti su bendraminčiais iš visos Lietuvos. Taip pat svarbu išgirsti profesionalių rašytojų ir kitų kultūros žmonių kritiką, sužinoti savo rašymo silpnąsias vietas. Apskritai, manau, konkursas yra didelė paskata rašyti toliau. Man atrodo, nėra taip svarbu, iš kur esi – iš miesto ar kaimo mokyklos; jeigu rašai ir turi ką pasakyti, visada jautiesi gerai tarp kitų rašančiųjų. Pati atmosfera tokia, kad kitaip jaustis ir negalima.

Manoma, kad kūrybinius gabumus geriau lavinti dideliame mieste. Aš abejoju. O Tu?

Iš tiesų, sutinku, kad mieste yra geriau, ten daugiau galimybių, bendravimo, ten įvairesnė aplinka ir daugiau sukrėtimų, kurie dažnai būna svarbūs rašymui. Tačiau tai gerai tik tuomet, kai žmogus žino savo tikslą ir yra pasiryžęs jo siekti, o jei ne, miestas gali lengvai paklaidinti ir visam laikui atitraukti nuo kūrybos.

Ką Tu skaitai? Kaip manai, skaitytojais gimstama ar tampama?  Ar Tu gali sutarti su neskaitančiu žmogumi?

Nuo mažens, kaip ir daugelis, skaičiau pasakų knygas ir kitokias vaikiškas knygeles, po to su laiku keitėsi požiūris į literatūrą ir į tai, ko man iš jos reikia. Pradėjau ieškoti gerų knygų, kurios įsirėžtų į atmintį ir padėtų kažką svarbaus suprasti, sukrėstų. Skaitau daugiausia prozą: noveles, romanus, nes mėgstu tikras gyvenimiškas istorijas. Dar kartais paskaitau filosofines, biografines knygas. O jeigu konkrečiai, mėgstamiausi autoriai yra John Fowles, Marcel Aymé, Friedrich Nietzsche, E.M. Remark, E. Hemingway, taip pat atskiros knygos Ken Kesey „Skrydis virš gegutės lizdo“, Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeris“. Manau, skaitytojais tampama. Nors pati skaitau nuo mažens, gali būti, kad kažkuriuo momentu žmogaus gyvenime tiesiog atsiranda poreikis skaityti net jei anksčiau tai ir nepatiko. Neskirstau žmonių į skaitančius ir neskaitančius, svarbu ir tai, ką skaitai, o žmogus, nemėgstantis literatūros, gali turėti daugiau gyvenimiškos patirties ir žinių kitose srityse, be to, gali būti įdomesnis kaip asmenybė už tą, kuris skaito daug. 

Pradėjai naują gyvenimo etapą. Manau, kad turi svajonių, planų. Ar pasidalinsi jais su skaitytojais?

Nežinau, ar dabar pradėjau naują etapą, man patinka galvoti, kad gyvenu toliau, toliau rašysiu, mokysiuosi, tad naujų norų ir planų neatsirado. Tiesiog norisi surasti tas sritis, kuriose geriausiai jaučiuosi ir kuriose galiu kažką reikšmingo padaryti ir ten tobulintis. Na, tikiuosi, kad viena iš tokių sričių – tai  literatūra.

Tad linkiu atrasti ir dėkoju už pokalbį.

Kalbino Gintarė Adomaitytė