Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Vaikų ir jaunimo literatūros departamentas kvietė 5–10 klasių moksleivius dalyvauti rašinių konkurse „Ką aš norėčiau veikti bibliotekoje?..“! Iš viso buvo gauta 30 rašinių, iš kurių konkurso organizatoriai atrinkto penkis geriausius. Siūlome paskaityti vieną iš jų – Vilniaus „Ryto“ progimnazijos 7 a klasės moksleivio Dominyko Urbanavičiaus „Mano svajonių biblioteka“.

Vieną dieną atsibudau ir pajutau, kad esu ne savo namuose. Atsistojau ir pradėjau ieškoti, kur mygtukas įjungti šviesą. Keiktelėjau, nes nieko nesimatė, bet tuoj pat priešais mane įsižiebė mėlyna lemputė.

Norėjau prieiti prie jos, bet kojos neklausė, o žvaliai mąstyti nesisekė. Bandžiau įsižiūrėti į tą šviesą, nes ten kažkas judėjo, ir staiga vos nenugriuvau – iš tos pusės, kur buvo lemputė, pasigirdo ramus moters balsas:

– Prašome bibliotekoje nesikeikti.

– Kas ten? – sušukau tamsai, bet atsako negavau.

– Kas ten? – pakartojau, bet ir vėl tyla.

– Pasirodykite, arba kviečiu policiją! – jau klykiau išsigandęs.

– Prašome bibliotekoje nerėkauti, – iš tamsos pasigirdo tas pats balsas.

Bandžiau įsižiūrėti į šviesą, bet vaizdas liejosi ir prisiminiau, kad esu be akinių. Grįžau ten, kur miegojau, ir bandžiau apčiuopti akinius braukdamas žemę rankomis.

– Suradau! – balsu apsidžiaugiau.

– Akinius turiu, tai ir kojos klauso, – pamiršęs, kad turėčiau bijoti, linksmas artinausi prie šviesos. Staiga vėl:

– Jūs patekote į C1 sektorių, vaikų skyrių.

– Kur, kur?

– Esate C1 sektoriuje, vaikų skyriuje.

– Kaip man įjungti šviesą?

– Suplokite.

Suplojau ir krūptelėjau – buvau didžiuliame kambaryje, pilname knygų. Lentynos prikrautos įvairių man žinomų ir nežinomų knygų, jų tūkstančiai! Pasižiūrėjau į viršų: ten raudona raidė ir skaičius – C1. Ta mėlyna šviesa nedingo, ją skleidė kažkoks baltas laikiklis, ant kurio prikabintas mažas televizorius, o televizoriuje – moters galva, kuri man šypsojosi. Krūptelėjau – galva be kūno atrodė baisiai, bet bandžiau neišsiduoti, kad bijau.

– Kas tu? – paklausiau.

– Aš robotas, tavo padėjėjas.

– Jeigu jau atsakinėji, atsakyk, kur esu.

– C1 sektoriuje, vaikų skyriuje.

Susinervinau, bet supratau, kad kito atsakymo negausiu.

Nusprendžiau apsižvalgyti. Įėjau į kitą patalpą ir vėl suplojau. Kaip ir tikėjausi, visa patalpa nušvito baltai. Ji irgi buvo pilna knygų lentynų, bet viršuje buvo parašyta B2. Priešais mane vėl išniro ekranas, bet jame jau kita moteris ir kitu balsu pasakė:

 – Jūs patekote į B2 sektorių. Suaugusiųjų literatūra.

Ilgai neužsibuvau, kad tėvai nesupyktų, ir grįžau atgal pro C1 sektorių. Jau maniau, kad pateksiu į sektorių C2, bet pamačiau visiškai kitokią patalpą. Laukiau, kol robotas pasakys, kur esu.

– Jūs patekote į X sektorių, poilsio skyrių.

Čia buvo pilna sėdmaišių, ant sienos – didžiulis televizorius.

Kitur radau dar neatsidariusias kavines ir įvairių šalių restoranus. Dar kitur išvydau naujų išradimų kambarį. Puoliau prie įvairiausių mechaninių prietaisų, bet net pusės iš jų nežinojau, kaip įjungti. Kituose sektoriuose buvo mokslinės knygos, gyvenimo knygos, dramos ir romanai, detektyvai, siaubo, fantastinės ir nuotykių knygos.

Čia buvo mano geriausia matyta biblioteka – mano svajonių biblioteka. Po truputį traukiau atgal žiūrinėdamas knygas. Jau buvau prie naujų išradimų kambario, kai staiga ten pasigirdo  sprogimas, pradėjo drebėti žemė ir išsiveržė ugnis – matyt, būsiu kažką ne taip paspaudęs. Sušukau robotui, kad viską užgesintų, bet ekrane jokios galvos nebuvo. Ugnis vis didėjo ir didėjo, pradėjo degti knygos ir jų lentynos. Suvokiau, kad mano svajonių biblioteka žlugo, kad žūsiu ir aš.

Nubėgau į kampą ir susiriečiau į kamuolį.  „Jau viskas. Pabaiga“, – pasakiau sau.

Atsimerkiau. Gulėjau savo lovoje, namie, susirietęs į kamuolį. Saulės šviesa pro langą kaitino veidą. Sapnavau? Ir nuliūdau, ir apsidžiaugiau. Apsidžiaugiau, nes nesudegiau, nuliūdau, kad ši biblioteka netikra. O gal galėtų būti tikra?