Pokalbis su knygos „Eksperimentas gyventi“, išrinktos į akcijos „Metų knygos rinkimai“ penketuką, autore Daina Opolskaite.

Ar labai stebėsiesi, jei pirmasis klausimas – apie gėles? Viltingi Tavo knygos paskutinieji puslapiai: būtent gėlių auginimu istorija ir baigiasi. Ar augini gėles Tu? Kokia augalija lydi Tave nuo vaikystės? Nenustebčiau sužinojusi, kad Tavo giminėje būta žolininkių... užkalbėtojų...

Turiu prisipažinti, kad mano santykis su gėlėmis gan komplikuotas... Nelabai jos mano ranką mėgsta. Nesu buities žmogus, gal jos tai jaučia. Mūsų namuose gėles augina mano vyras – persodina, laisto. Ir jos veši.

Vaikystėje augau pas močiutę. Ji buvo tikra gėlių mylėtoja. Jos rankų globojamos tarpo visos gėlės ir visos daržovės. Visi daržai ir sodai. Langai buvo nukrauti gėlėmis. Močiutė net vertėsi augindama kalijas.

Ir dar apie florą bei fauną... Ar padeda Tau rašyti gamtos dovanos – vėjai, lietūs, metų laikų kaita?

Kad nelabai. Tik metų laikai veikia: jeigu už lango ruduo, tai ir siužete ruduo. Dažniausiai.

„Eksperimentas gyventi“ pasiekė skaitytojus tik todėl, kad ryžaisi dalyvauti leidyklos „Alma littera“ konkurse. Ar jau turėjai baigtą kūrinį? O gal konkursas tapo impulsu susikaupti ir parašyti?

Iš tiesų tai nieko nežinojau apie tokį konkursą. Pakliuvau ant kabliuko visai atsitiktinai. Būdama neramios sielos vieną dieną tiesiog parašiau ,,Almos litteros“ leidyklai, kad turiu tekstą, kuris galbūt juos sudomintų, ir prisegiau ištrauką. Gavau Nijolės Kuolienės atsakymą su klausimu, ar jis skirtas konkursui. Kokiam konkursui? Tuomet pati N. Kuolienė supažindino su tokiu ir pasiūlė dalyvauti – gal pasiseks. Susigrąžinau tekstą, nes jis buvo vos 12 puslapių novelė ir nusprendžiau prie jo dar padirbėti. Per porą mėnesių išplėtojau siužetą ir novelė virto apysaka. Tada ir įteikiau konkursui.

Ar jau spėjai pabendrauti su knygos „Eksperimentas gyventi“ skaitytojais? Kokių išgirdai nuomonių, komentarų? Ar jautiesi suprasta?

Susitikimų dar laukiu. Labai jaudinuosi. Ypač dėl to, kad viename iš jų turėčiau susitikti ir su vaikų globos namų auklėtiniais.

Mane nustebino dėmesys ir kvietimų gausa. Esu kviečiama atvykti į daugybę rajonų, beveik neįmanoma visur suspėti, bet stengiuosi niekam neatsakyti, suderinti tvarkaraštį. Skaitytojai man labai brangūs.

„Eksperimentas gyventi“ – aštri, provokuojanti knyga. Ji arba patinka, arba ne, ir žmonės išsako labai skirtingų nuomonių. Tuo jau įsitikinau. Džiaugiuosi, kad parašiau kūrinį, kuris vienaip ar kitaip išjudina žmogų, jo sąmonę ir nėra tik „gražus kūrinys“. Ne visais atvejais jaučiu supratimą, bet kam „Eksperimentas gyventi“ tiko, pritiko, reakcijos atlygina visus lūkesčius.

„Eksperimentas gyventi“ – antroji Tavo knyga. Esi tyliai išsitarusi ir apie trečiąją, dar laukiančią leidyklos ir spaustuvės. Dabar, kai esi ir konkurso laureatė, ir „penketukininkė“, apie savo – rašytojos – ateitį gali drąsiai papasakoti daugiau. Kokia tai knyga? Ir... kas ant rašomojo stalo?

Drąsiai kalbėti sunku. Daugybę kartų buvau „pavaryta“. Gal dar ne kartą teks.

Šiuo metu Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla laukia finansavimo mano novelių rinkiniui. Tai ypatingas atvejis, šis rankraštis man labai brangus. Jame surinktos novelės, parašytos per 10 metų, dauguma jų buvo publikuotos spaudoje. Labai linkiu rinkiniui sėkmės ir labai džiaugčiausi, jeigu jis išvystų dienos šviesą.

O šiuo metu ant rašomojo stalo... naujos knygos paaugliams rankraštis. Visai nežinau, koks bus jo likimas, tačiau turiu prisipažinti, kad rašyti mokiniui, jaunuoliui man ypatingai gera. Kaip ilgai to neatradau ir neišbandžiau!

Labai norėčiau, kad Tavo (o ir kitas paauglių renkamas knygas) skaitytų kuo daugiau žmonių – ne tik jaunimas. Bandau įtikinti suaugusius skaitytojus, bet nežinau, ar sekasi. Kokių reikėtų argumentų, kaip manai?

O aš kaip tik sulaukiau daug atgarsių iš suaugusiųjų. Labiausiai mano knyga patiko paauglių mamoms ir šiaip pusamžėms moteriškėms. Ir man nenuostabu. Kai ši istorija gimė mano galvoje, buvau ją paskyrusi suaugusiam skaitytojui ir tik vėliau likimo ir atsitiktinumo dėka ji nukeliavo pas paauglius.

Esi sėkmingai dalyvavusi Jaunųjų filologų konkurse Mažeikiuose (kai buvai mokinė), vėliau laimėjai Rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios knygos konkursą, dabar, kai esi mokytoja lituanistė – sėkmė „Alma littera“ konkurse. Nejaugi Tavo sportiškas charakteris? O gal kitų būdų pasirodyti pasauliui tiesiog nėra?

Esu tikslo žmogus. Mane jaudina iššūkiai. Kuo sunkiau, sudėtingiau – tuo labiau norisi siekti. Ar tai sportiškas charakteris? Hmm, ko gero esama tikrai bendrų dalykų.

Kažkada seniai, dar mokykloje radau tokius Heinricho Heinės žodžius: „Patikėjęs tuo kas neįmanoma, tai, kas neįmanoma, pasieksi.“ Kokie jie teisingi! Žmogų kaip žiburys veda tikslas, aistra ir kai patiki, kad jis nepasiekiamas, toks didelis ir ne tau, žiūrėk, sugauni ranka. Heinė norėjo pasakyti, kad tik nuolatinis ėjimas gali padovanoti atlygį, kurio nesitikėjai.

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė