1.





Tiainen, Marja-Leena
Brangusis Mikaeli
Romanas / iš suomių kalbos vertė Viltarė Urbaitė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2008. - 190 p.

Manau, kiekvieną, ypač paauglius, domina knygos, kurioms būdingas žaismingas kalbos stilius, veikėjai turi puikų humoro jausmą. Ši knyga sudomins tiek mergaites, tiek berniukus.

Knyga neįprasta tuo, kad pasakotojas – per nelaimingą atsitiktinumą žuvęs septyniolikmetis Mikaelis Vaherila. Jis mato, kas vyksta žemėje po jo mirties. Žavisi savo mergina Rosa, kuri moka pakovoti už save. Jam gaila šeimos narių, kurie blogai jaučiasi be sūnaus ir brolio.

Stebėdamas besitęsiantį gyvenimą žemėje, Mikaelis prisimena mamą: „Raudonas vynas ir kvepalai; štai kas man primena tave, mama“, „Be galo mėgau gilų tėčio bosą, kuris ypač tikdavo siaubo istorijoms, deja, tėtis retai kada man paskaitydavo. Mama pasakas išberdavo greitai ir vienadūdiškai, bet tai netrukdė, jeigu jau žinodavau siužetą. Svarbiausia būdavo jausti mamos glėbį“. Mikaelis žinojo, kad mama ir tėtis juo rūpinasi, nors buvo „jiems geras galvos skausmas“. Tačiau labiau už mokslo nesėkmes jį „veikė tėvų nesutarimai“. Sūnaus „mirtis sušildė tėvų santykius, bet, kita vertus, ir atitolino juos vieną nuo kito. Abu juos drasko kaltės jausmas“.

Mikaelis turi brolį Tuomą, kuris „po tarnybos (...) studijuos aukštojoje technikos mokykloje. Tuomas per gyvenimą visada ėjo kryptingai“. Mikaelio „kely buvo pilna vingių ir duobių“. Jis atmena: „Dažniausiai būdavau visai patenkintas savo egzistencija“.

Žemėje Mikaelį „vis labiau ėmė traukti muzika, vakarėliai ir valkiojimasis po miestą“. Su kitais vaikinais subūrė muzikos grupę ir groja joje afrikietišku būgnu, kurį tėvas parvežė iš tolimos Afrikos. Japė, Papadas, Tatsu – Mikaelio draugai.

Ir mokytojai ilgisi buvusio mokinio. Mikaelis prisimena, kad dažnai nenueidavo į pamokas. Matydamas mokytojus savo žūties vietoje vaikinas prisimena: „Gatvėje jaučiausi geriau negu namie ir mokykloje, bet dėl to jums nereikėtų kaltinti savęs, mielieji mokytojai. Aš nebūčiau gerai jautęsis mokykloje, net jeigu mokykloje būtų buvę angelai. Tiesiog nebuvau „moksliukas“. Vien pamačius knygą man darydavosi negera“.

Nors visiems gaila Mikaelio, turbūt sunkiausia jo merginai Rosai. Ji nespėjo savo draugui pasakyti didelės naujienos.

Kaip jaučiasi Mikaelio tėvai, kaip sekasi broliui Tuomui, Mikaelio draugams, sužinosi perskaitęs knygą.

Violeta Juodelienė

2. Išrinkta liepos Mėnesio knyga



Funke, Cornelia
Rašalo širdis
Apysaka / iš vokiečių kalbos vertė Indrė Dalia Klimkaitė; iliustracijos autorės. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 453 p.

„Žodžiai tik tada atgyja, kai ragauji juos liežuviu!“
                           (C. Funke „Rašalo širdis“)

Sveiki, mielieji!

Smagu vasarą: šiltos dienos... maudynės... Bet pabandykit, šiek tiek pailsėję nuo mokslų, atsiversti paslaptimi kvepiančią knygą. Ypač tada, kai už lango purkš „smulkutis kuždantis lietutis“ ir kieme nelabai bus ką ir veikti. Siūlau ypatingą knygą! Žodžio meistrės vokietės Cornelios Funke „Rašalo širdis“ nuo pat pirmųjų puslapių kiekvieną įtrauks į painų magiškų nuotykių pasaulį ir užburs taip, kad kitą dieną jau nebegalėsi atsiplėšti nuo jų.

„Rašalo širdis“ - pirmoji trilogijos dalis. Antroji – „Rašalo kraujas“, trečioji – „Rašalo mirtis“. Tai nuostabus pasakojimas apie KNYGOS kerus ir jų galią, apie skaitymo poveikį, apie gerus ir blogus skaitytojus. Herojai gyvena ne tik knygoje, bet ir už jos ribų. Vieniems tai labai patinka, kiti –  ilgisi artimųjų, trokšta sugrįžti į savo knygą. Neįprastas veikėjas – pats rašytojas: įdomus jo santykis su sukurtais herojais, didžiuojasi sukūręs šiurpius piktadarius, bet, kai šie įsisiautėja pernelyg žiauriai, gailisi, norėtų pakeisti juos, bet viskas pernelyg susikomplikuoja.

„Rašalo širdis“ – taip vadinasi toji knyga, kurią beskaitant prasidėjo visi keistieji įvykiai, dėl kurios užvirė įnirtinga kova. „Rašalo širdies“ puslapiuose aprašytoje senovinėje šalyje drauge su žmonėmis gyvena fėjos, nykštukai, milžinai bei piktas žiaurus valdovas.  Čia susitinka visi veikėjai. Vyksta arši kova tarp gėrio ir blogio. Geriečiams jėgų suteikia tikėjimas meile, ištikimybe šeimai bei viskas, kas teisinga ir dora.

Pagrindinė herojė – dvylikametė Megė, užaugusi tarp mylinčių knygas žmonių (tėtis Mortimeris – knygų daktaras (knygrišys), teta Elinora – fanatiška bibliofilė). Megės tėtis Mo apdovanotas ypatingu gebėjimu: skaitydamas balsu atgaivina knygos veikėjus ir ištraukia juos į skaitytojo aplinką, bet už tai mainais į knygą nukeliauja kažkas, kas tuo metu jo skaitymo klausosi. Šitaip „Rašalo širdies“ puslapiuose pradingo Megės mama Resė, o į mergaitės ramų gyvenimą įsiveržė piktadarys Ožiaragis ir jo baisusis tarnas Basta, klajojantis artistas Dulkėtasis Pirštas su raguotuoju kiauniuku Gvinu, „Tūkstančio ir vienos nakties“ herojus Faridas ir kiti. Megė labai myli savo tėtį ir, kad jį išvaduotų, pasiryžusi viskam.

Nuotykių sekos nepasakosiu tyčia. Juos reikia būtinai perskaityti pačiam! Patikėk, patirsi didžiulį malonumą, išgyvendamas herojų siaubingus išbandymus, nenusakomus vargus, smagiausius džiaugsmus, niekad negęstančią viltį.

Danutė Miknevičienė

3.

Kaaberbøl, Lene
Šešėlių vartai
Apysaka / iš danų kalbos vertė Dalius Norkūnas. - Vilnius: Alma littera, 2009. - 226 p.

Knyga „Šešėlių vartai“ prasideda priminimu: „Kad ir kaip toli nueisi, vis tiek galų gale grįši ten, iš kur išėjęs“. Taip skaitytojas yra įspėjamas, kad pasakojimo centre – kelionė per skirtingus pasaulius, iš kurių ne visada lengva sugrįžti. Niekada nežinai, kas tavęs laukia bei kuo tapsi kelionės pabaigoje.

Pagrindinei knygos veikėjai Anai yra keturiolika metų, o jos gyvenimas toli gražu neprimena pasakos. Visų pirma ji negali kalbėti. Vienintelis būdas pranešti pasauliui, kad kažkas jai nepatinka, yra rašteliai.

Antra – jos mama dingo, kai jai buvo šešeri. Nuo tada tėtis darosi vis keistesnis ir keistesnis. Jis nebemiega naktimis, nes turi budėti ir saugoti Aną nuo nesuprantamo pavojaus. Jie gyvena sodo pašiūrėje, nes namas, kuriame gyveno iki mamos dingimo, yra pavojingas.

Trečia – Ana bijo tamsos, o galvoje pradeda girdėti mamos balsą, kuris prašo pagalbos. Ar tas balsas yra tik nesuvokiamo sapno dalis, ar jis yra tikrovė, ar tai yra ženklas, kad ji išprotėjo?

Ana neįsivaizduoja, kad jos gyvenimas priklauso nuo pasaulio, slypinčio paslaptingo namo viduje. Ji nežino, kad kažkada lankydavosi Šešėlių karalystėje, kurioje prabėgo laimingiausios gyvenimo dienos. Ana vis dar yra laukiama Šešėlių karalystėje, nes jos mama yra to pasaulio valdovė. Mama, sunaikinanti ir tuos, kurie jai nepaklūsta, ir tuos, kuriuos myli: „Šešėlių audėja audžia ir rezga šešėlius kaip moterys audžia vilną. Ji supančioja gyvuosius ir užvaldo mirusiuosius, pasisavindama jų šešėlius“.

Vis dėlto, Ana privalės sugrįžti į tą pasaulį tam, kad suvoktų, kas tokia ji yra iš tikrųjų, ir ką reiškia voro tatuiruotė, esanti ant jos delno.

Knygoje „Šešėlių vartai“ yra pabrėžiama, kad visų svarbiausia yra meilė. Tai ne tik ta meilė, kuri atsiranda tarp dviejų nepažįstamų žmonių (Anos ir Ajano) ar meilė, kuri jaučiama draugams, bet ir ta meilė, kuri jungia mamą ir dukrą. Tuo pačiu tiek Ana, tiek skaitytojas gali suprasti, kad tik iš tikrųjų mylėdamas žmogų tu jį surasi net kitame pasaulyje, net tamsoje.

Perskaityk šią knygą lietingą vasaros vakarą tam, kad sužinotum, kodėl kartais geriau bijoti tamsos ir kodėl galiausiai Ana apie save pasako: „Visada žinojau, kad esu kitokia. Tik dabar supratau, kuo kitokia“.

Aleksandra Strelcova