Viskas apie mano šeimą: romanas / Akvilina Cicėnaitė. - Vilnius: Alma littera, 2009. - 157 p. - (Mergaičių lyga). - ISBN 978-9955-38-242-3

Šiandieniniame nenutrūkstamame knygų sraute knygos autoriui paprastai svarbus kiekvienas jos paminėjimas, net ir neigiamas, nes šimtai, tūkstančiai naujų knygų pavadinimų nueina į nežinią vos gimę, o, tarkim, S. Šemerio „Granata krūtinėje” literatūros istorijoje išliko vien todėl, kad ją radikaliai, nesiskaitydamas su žodžiais „sudirbo” B. Sruoga. Todėl ryžtuosi rašyti ir apie Akvilinos Cicėnaitės knygą „Viskas apie mano šeimą”, kurią, rizikuodama visomis savo reputacijomis, išleido „Alma littera”. Pagrindinis verdiktas būtų toks: „Viską apie mano šeimą” galėjo parašyti nebūtinai (ir labiausiai – nebūtinai) A. Cicėnaitė, o bet kas, perskaitęs bent šešias, aštuonias pasaulio rašytojų sukurtas paaugliams skirtas apysakas, o jeigu tos apysakos būtų dar ir labai vertingos, kitas „Visko apie mano šeimą” variantas būtų neišvengiamai ir subtilesnis, ir meniškesnis, ir originalesnis. A. Cicėnaitė skaitytojui pateikė bendrą, visų nuvalkiotą paauglių apysakos kalkę, trafaretą, kurį gali pakartoti bet kas bet kada, bet iš kurio niekas neatpažins nei autoriaus veido, nei epochos, kada kūrinys sukurtas.

Kas apysakoje tikrai yra? Yra psichologinio (vėliau paaiškėja, kad veikiau psichodelinio) detektyvo užuomazga, kuria grindžiamas iš esmės beveik visas knygos siužetas. Monikai paskambina jos sesuo (iš pirmosios santuokos, dar iki Monikai gimstant), jos susidraugauja ir ima ieškoti tėvo, kurio abi neva nepažįsta. Į siužeto, intrigos vyksmą įjungiamos mama, ir – svarbiausia – senelė, kuri, beje, vienintelis charakteris visoje knygoje, kurį galima pavadinti charakteriu. Bet tai ir visas detektyvo siužetas, nes galiausiai paaiškėja, kad vyresnioji sesuo jau seniai žino, kas jos tėvas ir kur jis gyvena, o savo jaunėlę netikrą seserį paprasčiausiai vedžiojo už nosies. Niekas manęs neįtikins, kad dailininkė, šiaip jau labai protinga moteris, priversdama Moniką įsitraukti į tėvo paieškas, siekė sustiprinti netikros sesers savarankiškumą ir meilę niekada nematytam tėvui. Tai nepakeliama net klasikiniam detektyvui, nes tai absoliučiai nemotyvuota nei veikiančiojo, nei veikiamojo požiūriu. Kas kita, kad garsus dailininkas tėvas galėjo pasigesti savo dukterų iš skirtingų šeimų, ir jo dovana Monikai visai įtikina. Bet visas apysakos finalas – laimingas hepiendas, dargi himnas ateičiai – apskritai skamba kaip nesusipratimas, beskonybė, ir tikiuosi, kad tęsinio „Palikimas” A. Cicėnaitė neberašys.

Apysaka vadinasi „Viskas apie mano šeimą”, tad įdomu, kas ta šeima. Mama visada pavargusi, tad vienintelis jos vaidmuo visoje apysakoje keletą kartų užduoti Monikai klausimą: kur buvai ir kodėl nepranešei, kur valkiojiesi? Niekur nematyti jos nei kuo nors besirūpinančios, nei iki nuomario dirbančios, tik iš spalvingosios senelės replikų galima suprasti, kad ji net elementarių kotletų iškepti nemoka (čia sudėtingiau: Monikai mokyklos maistas atrodo dar prastesnis, negu naminis). Simonas kaip veikėjas egzistuoja taip pat tik iki vestuvių su Monikos mama. Vėliau jo funkcija tik viena – išeiti į balkoną parūkyti ir sugrįžti. Dar vieną kartą apysakoje – apginti Moniką nuo nepagrįstų mamos priekaištų. Martos Monika nekenčia kaip sudegusios, nes ji renka paskalas apie ją ir nepaliaujamai kalbasi su draugėmis apie savo meiles ir nemeiles, bet apie tai kalba tik pati Monika – apibendrindama, hiperbolizuodama. Pati Marta apysakoje pasirodo (nei ji knygoje flirtuoja, nei demonstruoja savo paviršutiniškumą) tik tada, kai mamai reikia išduoti, kad Monika draugauja su Matu. Kadangi Martinas dar yra ne vaikas, o tik kūdikis (knygos finale nenusileidžiantis nuo netikros Monikos sesers Margaritos rankų, o tai reikš išsvajotąjį pasakiškąjį laimingą istorijos finalą), tai vieną svarbiausių vaidmenų turėtų atlikti pirmasis tikras Monikos mylimasis Matas. Bet knygoje ir apie jį tesužinome tik iš bendriausių Monikos svaičiojimų: geriausias krepšininkas, gražuolis, protingas. O pačioje knygoje to protingumo tik tiek, kad guosdamas Moniką jis pasako: nuotraukoje gali būti užrašytas ir ne tas adresas.

Taigi menamas detektyvo siužetas sugriuvo (paprasčiausiai Margarita vedžiojo Moniką už nosies, ir jokios paslapties čia nebuvo, o be paslapties – kokia čia intriga?), charakterių (išskyrus senelės) knygoje nėra, tad kas knygoje vis dėlto yra, dėl ko leidykla ryžosi ją leisti? Yra bendra, iki banalumo nuzulinta knygos struktūra su laiminga pabaiga, kuri turėtų patikti masiniam skaitytojui. Yra aktuali situacija, kai vienoje šeimoje susiduria skirtingų tėvų vaikai, ir tai yra vos ne kasdieninė šiandieninės žiniasklaidos duona. Yra šiandieninės mokyklos komercializacijos, „popsocializacijos” problemos, kurios, deja, neišplėtotos ir, atrodo, autorei visai nerūpi. Nes visoje knygoje jokio nei žmogaus, nei problemos individualizacijos ženklo. Svarbiausia – nėra meninės kalbos. Autorė kalba publicistine pačia prasčiausia naujakalbe, todėl ir nėra nei individualių charakterių, nei įsimintinesnių situacijų. Kalbama, kaip ir apskritai spaudoje, apie jaunimą, jo problemas – tarsi ir apibendrintai, tarsi ir objektyviai, bet iš esmės apie nieką. Net jeigu ir bando A. Cicėnaitė į tekstą įterpti kokį „tipo”, tai skamba kaip svetimkūnis, nes autorė paprasčiausiai neturi įgimto kalbos jausmo (palyginkime tą patį „tipo” kad ir V. Račicko prozoje).

Neįmanoma skaitytojui uždrausti skaityti tai, kas jam patinka (net ir rimtosios literatūros lauke: profesionalų beveik niekas neskaito, o iš bibliotekų tempia visokias Buivydaites de Strozzi ir pan.). Ir vis dėlto sakau aiškiai viena: Akvilinos Cicėnaitės knyga „Viskas apie mano šeimą” yra bent jau nerekomenduotina knyga jaunam žmogui. Visų pirma, ji skurdins, naikins jauno žmogaus kalbos pajautą. Antra, ji pratins prie „greito vartojimo” produkto literatūroje: A. Cicėnaitės skaitytojas yra pats potencialiausias E. Malūko ir E. Buivydaitės skaitytojas, kuris vėliau jau niekada neatsivers nei A. Čechovo, nei F. Dostojevskio, nei W. Folknerio. Trečia, sociologai patys turėtų protestuoti dėl tokių knygų leidybos, nes jos supaprastina, subanalina šiuo metu itin sudėtingą socialinę ir demografinę Lietuvos situaciją. Juk knygą perskaičius tampa visai akivaizdu, kad, jei ne Margaritos intriga, tegu ir nekalta, žaidybinė, Monikai tėvo nei reikėtų, nei ji jo ieškotų.

Beje, vos neužmiršau pasakyti: vienintelis tikrai meninis grožinis tekstas visoje knygoje yra Monikos kelių sakinių rašinys apie savo tėvus knygos pradžioje. Kadangi jis Monikai sukėlė tiek laimingų ir nelaimingų problemų, linkėčiau, kad ir būsimas A. Cicėnaitės „Palikimas” jai sukeltų problemų. Kartais išties iš pusės mašinraščio verta mokytis, imantis kelių šimtų mašinraščių drobės.

Valdemaras Kukulas