Esu Mūza Olimpija Svetickaitė. Gimiau 2004 metų birželio 20 dieną Panevėžyje, ten augau ir dabar tebegyvenu. Nuo 2011 metų lankau Panevėžio „Vyturio“ progimnaziją, šiuo metu esu šeštokė. Nuo aštuonerių (2012m.) mano gyvenimo prasmę, tikslą, siekiamybę ir absoliučiai visą gyvenimą sudaro literatūros, konkrečiau poezijos, kūrimas.

Tačiau rašau ir prozą, publicistiką, eseistiką. Tiesiog rašydama poeziją jaučiuosi geriausiai ir stipriausiai, be to, tai, ką aš noriu pasakyti, geriausiai išsilieja būtent per poeziją. Nesakau, kad kitų žanrų kūrinius rašau „iš bėdos“. Tiesiog pati nelaikau savęs prozininke, eseiste, publiciste ar dar kuo. Jaučiuosi poete ir tai, kaip ir mano eilėraščiai, ateina iš kažkur labai giliai.

Mano kūrybą per visą rašymo laikotarpį yra pastebėję ir įvertinę labai daug skirtingų žmonių, esu laimėjusi daug konkursų. Festivalyje „Panevėžio literatūrinė žiema 2016“ laimėjau „Literatūrinės žiemos angelą“ už jaunatviško entuziazmo žydėjimą eilėraščiuose ir literatūrinius ieškojimus. Šis įvertinimas skiriamas trims geriausiems jauniesiems Panevėžio krašto poetams, prizas teikiamas kas du metus.

Šiemet Vilniaus universiteto bibliotekos A. Mickevičiaus muziejaus ir Polonistikos centro organizuotame poezijos konkurse „Tapyboje įamžinta poezija“, skirtame dailininko Mykolo Elvyro Andriollio 180-osioms gimimo metinėms, tapau prizininke, laimėjau trečią vietą ir gavau III laipsnio diplomą. Konkursui pateikiau specialiai pagal M. E. Andriollio paveikslą kurtą eilėraštį. Šis konkursas buvo skirtas suagusiems poetams, tad džiugu, kad mano kūrybą pastebėjo ir apdovanojo tarp talentingų profesionalų.

2017-ųjų metų Jaunųjų filologų konkurso Panevėžio etape mano eilėraščiai pripažinti geriausiais mieste, šiuo metu jie varžosi Valstybiniame etape.

Jau tris metus iš eilės dalyvauju Panevėžio jaunųjų kūrėjų galimybių tribūnoje „Nevėžis“, mano kūryba spausdinama projekto almanachuose, laikraštyje „Panevėžio balsas“. Pernai šiame projekte gavau LR Seimo nario Povilo Urbšio įsteigtą Jauniausio projekto kūrėjo prizą, o šiemet gavau net du apdovanojimus: „Sidabrinio Nevėžiuko“ apdovanojimą kaip sėkmingiausiai 2016 metais kūrusi literatė ir LR Seimo nario Bronislovo Matelio prizą už pažangą ir brandą kūryboje Taip pat dalyvavau Panevėžio radijo stoties „Pulsas“ kurtoje laidoje „Jaunųjų literatūros kūrėjų tribūna „Nevėžis“, kurioje skaičiau ir pasakojau apie savo poeziją.

Kadangi visas vasaras leidžiu Palangoje, esu laikraščio „Palangos tiltas“ žurnalistė, laikraštyje spausdinama mano poezija. Dažniausiai rašau Palangos kultūrinio, meninio, literatūrinio gyvenimo temomis. Tęsiant Palangos temą, Palangoje labai gerbiamas muzikantas, kompozitorius, gitaros pedagogas Alfonsas Juškys sukūrė keletą dainų pagal mano tekstus, o Palangos literatai priėmė mane į savo būrį. Tai laikau taip pat nemažu kūrybos įvertinimu.

2016-ųjų vasaros pradžioje tapau nuo 1979-ųjų organizuojamo Panevėžio krašto poetų poezijos konkurso „Lino žiedas“ laureate. Tai yra pripažintų, profesionalių poetų konkursas, kuriame laureatais yra tapę tokio talento poetai kaip Justinas Marcinkevičius ar Elena Mezginaitė.

Panevėžio „Vyturio“ progimnazijoje esu vienintelė nuolat, iš savęs, ne dėl laikinų paskatinimų rašanti poetė. Mano kūryba spausdinta mokyklos mokinių kūrybos almanachuose „Rasa dar tupi ant žolės“ (2013m.) (tai eilutė iš mano eilėraščio), „Lyg svajonė sugauta“ (2014m.), „Balto paukščio pramanytas kelias“ (2015m.), „Saulė išskleidė sparnus“ (2016m.). 2016 metais pirmąkart progimnazijos organizuotame „Poezijos pavasarėlyje“ tapau pagrindinės nominacijos laureate, gavau Poezijos paukštę.

2016 metais Lietuvos Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos organizuotame rašinių konkurse „Ką aš norėčiau veikti bibliotekoje?..“ mano rašinys buvo geriausias, tapau konkurso laureate. Rašinys yra išspausdintas portale paaugliams.skaitymometai.lt.

Mano poezija taip pat yra išspausdinta portale paaugliams.skaitymometai.lt. Tai laikau nemažu įvertinimu, nes šis portalas tikrai yra puikus gero literatūrinio tinklapio pavyzdys.

2015 metais dalyvavau Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijos organizuotame „Poezijos pavasaryje“. Mano poezija buvo spausdinta gimnazijos laikraštyje „Svirtis“. Tai laikau labai vertinga patirtimi.

Taip pat dalyvavau svetainės bernardinai.lt organizuotame Gendručio Morkūno vardo esė konkurse, Lietuvos edukologijos universiteto Lituanistikos fakulteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros organizuotame „Vieno eilėraščio konkurse“, Epistolinio rašinio konkurse ir Lietuvos Respublikos Prezidentūros Valstybės pažinimo centro organizuotame haiku konkurse „Sukurk haiku Lietuvai“. Manau, kad dalyvavimas konkursuose visada yra visapusiškai neįkainojama patirtis visų pirma dėl to, kad įvairios konkursų temos verčia išeiti iš savo komforto zonos, diskomfortas vėliau dažnai virsta komfortu. Be to, konkursai yra puiki vieta būti pastebėtai, tai viena iš vietų, kur tu gali bent žingsniu labiau įsilieti į Lietuvos literatūros lauką.

Apibendrinant, tikrai nesu iš to nemažo būrio paauglių, kurie rašo dėl to, kad paskatino mokytoja, arba iš tų, kuriems šiek tiek geriau sekasi rašyti ir konkursuose ar projektuose dalyvauja naudodamiesi savo mokykliniu archyvu. Poezija man yra ir dabartis, ir ateitis. Poezija nėra dalykas, be kurio aš negalėčiau gyventi. Tai yra mano gyvenimas. Ne dalis ar fragmentas. Tai yra nedalomas gyvenimas. Ir tikrai tenka susidurti su požiūriu, kad net neįsigilinus, vos pamačius mano amžių yra manoma, kad aš esu vaikiukas, rašantis apie šuniukus ir kačiukus, ir tas rašymas yra toks vaikiškas ir toks abejotinas, kad vargu, jog kažkas iš to išsivystys. O jei ir išsivystytų, tai pamatysime po šešių metų. Tačiau aš taip nemanau. Ir tai patvirtina gausus sąrašas mano laimėtų konkursų ir čia nepaminėti, tačiau tikrai Lietuvoje žinomi ir gerbiami žmonės, kurie yra ne kartą pripažinę mano kūrybą ir skatinę siekti visko kuo anksčiau, nelaukiant, kol sueis tam tikras amžius. Žinau, egzistuoja ir tokia nuomonė, kad aš labai jauna ir viskas man dar prieš akis. Tačiau aš taip nemanau. Taip, aš tikrai labai jauna. Tačiau kam laukti tam tikro amžiaus, jei jau dabar galiu tai padaryti? Kai sulauksiu to amžiaus, galėsiu vėl šokti keletą metų pirmyn ir daryti tolimesnius darbus. Juk esmė yra ne autorius. Esmė yra kūryba. Ir tokia yra ne mano vienos nuomonė. Todėl dabar man yra visiškai nesvarbūs tie žvilgsniai, kurie sako, kad man dar daug kas stipriai per anksti, užaugti spėsiu. Spėsiu. Bet aš gyvenu ir dabar. Ir esu tikra, kad visi mano daromi veiksmai teisingi. Tai liudija mano laimėti konkursai ir daugybės labai profesionalių žmonių nuomonė. Aš esu jauna poetė. Ir aš be galo tikiu savo kūryba.

***

Neišradau dviračio, kuris nevežtų į nesibaigiančią prarają,
Tiktai tokį, kuris važiuoja prieš eismą;
Nesuradau gatvės, kuri nevestų į nepraeinamą aklavietę,
Tiktai tokią, kurioje niekas nevaikšto;
Nesuradau būsto, kuris nemestų į begalinę nesibaigiančią vienatvę,
Tiktai tokį, kurio tyla skanesnė už įprastą;
Nesukūriau dirbtinio intelekto, kuris būtų kaip draugas,
Tiktai tokį, kuris burba, pyksta ir keikiasi dėl kiekvieno ištarto žodžio;
Nepriėjau žemės, kuri netrauktų manęs gilyn su visais savo sliekais,
Tiktai tokią, kurios žolė auga garsiau;
Nesuradau medžio, kuris nebūtų gilus ir prasmingas,
Tiktai tokį, kuris slegia mažiau, nei kiti;
Nesuradau ir dangaus, kurio gylis aukštesnis už kito,
Tiktai tokį, į kurį kopėčios buvo nutiestos ir kuriame dabar rašau.
Ir viena pastabėlė. Kopėčių nepalikau. 

***

Štai amebinis sliekas išlindo
Iš naktinių suvytusių salvių,
Ir kur dūmai slaptieji pradingo
Iš sapnuos atšipintų dalgių?

Šiąnakt niekas nenori matyti,
Nei girdėti, pajusti, suprasti
Nuo kalnų atsklidusio klyksmo,
Net jei tai padėtų atrasti

Baltą gervę ir baltą karūną,
Aukso kalną, supiltą iš smėlio,
Kuo pakeisime mes atsparumą,
Jei jį gali nupūsti net vėjas?

Ir mėnulis stipresnis nei vynas,
Pasimiršti lengviau, nei atminti,
Amžinybė atrodo kaip dyvas,
Bet ar gali pakeisti ji mirtį?

Šitas kelias šią naktį lengvesnis
Net už žingsnį, jei būni karalium,
Tiktai štai, ar tu būsi laisvesnis,
Jei karūną nusiimsi tik šiąnakt?

Ir kaip niekad čia lengva numirti,
Vienas žingsnis – ir viskas užbaigta,
Tik ar galima amžiams pradingti,
Net tada, kai tu nejauti laiko?

Ir žemėtos akiduobės tuščios,
Nei karūnos nebėr, nei karaliaus,
Paskutiniams vakarieniautojams gūžčiot
Nebėra prasmės juk po baliaus,

Tik delnai atgniaužti, tiktai rankos
Tebesiekia telefono ragelio,
Supranti, kad tai buvo tik jaukas
Pamest kelią dėl mažo takelio.

Patinka

Pirmadienio vakarykštę maldaknygę,
Niurzgėjimo ir pykčio prigrūstą,
Skaitysiu iš ryto,
Lyg nujautrintą meilės romaną,
Tokį pigu, kad norisi vemti,
Bet, kaip žinoma, visiems pigūs patinka.
Po to valandų valandas eisiu tapyti
Pasenusią asmenišką drobę,
Tokią neįdomią, kad net neįdomu,
Bet dabar neįdomūs visiems patinka.
Tada lig vakaro eisiu dainuoti
Seną nusibodusią dainą,
Kuri tokia nuvalkiota, kad niekas neklauso,
Bet dabar, kas nuvalkiota, visiems patinka.
Po to eisiu nemokšiškai vaidinti
Elementarų, kvailą, juokingą spektaklį,
Tokį idiotišką, kad seniausiai niekas nežiūri,
Bet idiotiški dabar visiems patinka.
Na, o nakčiai pasiliksiu rašymą,
Tokį neskambantį ir neeiliuotą,
Kokio vartotojiški traktoristai nesuvokia,
Bet dabar skaitytojams neskambantys ir neeiliuoti patinka…

***

Sukūriau tave, kad turėčiau ką veikti,
Kad galėčiau dalintis mintim,
Kad nereiktų pjaustyt tylos;
Sukūriau mėnulį, kad sergėtų,
Kad gintų nuo ateivių,
Kad stebėtų, ar nedarau nieko blogo,
Bet jei ir daryčiau, kad tylėtų, tik žvelgtų priekaištinga akim;
Sukūriau akmenis, kad lauktų ilgai ir nuobodžiai,
Kol praeis keli amžiai, ir tiems amžiams praėjus
Man po žemėm nebūtų nuobodu gulėt;
Sukūriau pasaulio tuštumą, kad galėčiau įpūst jai gyvybės,
Kad turėčiau kur dėt naujas mintis ir utopijas;
Sukūriau beskonybę ir kičą, kad būt iš ko juoktis,
Kad galėčiau vaidint išsilavinusią ponią,
Ir visais savo žinomais moksliniais terminais
Kritikuoti tą kičą, ir paversti jį dėmesio vertu reiškiniu;
Sukūriau medžius, kad dangus nenukristų ant žemės,
Ir neprislėgtų manęs savo gyvybe, šiltumu ir visų mėgstamu pasipūtimu;
Sukūriau ramybę, kad galėčiau sutrypti ją kojomis,
Kad galėčiau pripildyt ją erzeliu, ir iš jos sumišimo kikent;
Sukūriau paukščius, kad ant medžių paremtas dangus
Nebūtų toks tuščias, nuobodus ir varginantis,
Kad turėtų tikrosios gyvybės ir laisvės,
Kad turėtų saitų, kurie rištų jį su žeme;
Sukūriau pasaulį, kad jame galėčiau visko prikurti,
Kad jis būtų įvairus tartum skiautinė antklodė, močiutės siūta,
Kad nebūtų jis vien tiktai baltas ar juodas, geras ar blogas,
Kad galėčiau dabar čia sėdėt, ir nosį baisiausiai užrietus rašyt,
Kad galėčiau iš tikrųjų gyvent, o ne gyvenimo skraiste užsidengus tiesiog vegetuot…

***

Tinke, trupantis po kojom,
Žyrantis smėliu, veidrodinėm skiltelėm,
Nuplaunantis nebūtį,
Dunksintis laikrodžio rodyklėm,
Smirdantis archajikos laidotuvėm,
Postmodernizmo atakom,
Duok man sekundę oro,
Gyvybės ir maisto,
Kvapo žolės ir sniego skonio,
Leisk pasinerti į užmarštį,
Įmerkti galvą į vandenį,
Kad pasklistų plaukai aplink galvą
Tartum jūržolės, senos, raukšlėtos,
Leisk pažiūrėt sau į delnus,
Ir užburk, kad jie būtų kaip paukščio,
Kad galėčiau pakilti į dangų,
Kad nebūčiau pririšta prie miesto,
Dangoraižių, lagaminų,
Kad būčiau laisva kaip svajonė,
Kaip likimas, kaip vėjas,
Kad galėčiau nuskrist Antarktidon,
Atsigulti ant žemės, kalenti dantim,
Su šypsena lūpose, vyzdžiuose, sieloje
Šaltai ir palaimingai numirti…

Daugiau Mūzos Olimpijos kūrybos skaitykite čia.