„16 mėnulių“ yra pirmoji Kami Garsijos ir Margaretos Stohl knyga, išversta į lietuvių kalbą (). Iš karto susimąsčiau, kodėl nepaliktas originalus knygos pavadinimas „The Beautiful Creatures“, bet vėliau suvokiau, kad jis galbūt per daug bendras ir kad „16 mėnulių“ geriau atspindi kūrinio esmę, be to, kiek žinau, bus tęsinys, ir tada visai nereikės sukti galvos dėl pavadinimo – „17 mėnulių“, ir tiek. Tačiau perfrazuosiu seną lietuvių patarlę: „Kaip pavadinsi gerą knygą, jos nepagadinsi.“ Tuo labiau, kad dviejų moterų autorių bendras kūrinys nėra labai dažnas reiškinys dabartinėje literatūroje. Abi autorės su savo šeimomis gyvena Kalifornijos valstijoje, JAV. Abi turi mokslinius laipsnius. Kami ir Margaret susidraugavo, kai Kami dirbo Karltorpo pradinėje mokykloje Los Andžele, mokė vyresniąsias Margaret mergaites. Būtent tos mergaitės ir paskatino abi rašytojas (beje, mokslinės fantastikos ir fantazi mėgėjas), iki tol rašiusias „į stalčių“, bendradarbiaujant parašyti knygą. Abi moterys priėmė iššūkį ir taip gimė „16 mėnulių“, pirmoji iš „Kerėtojų kronikų“ („Casters’ Chronicles“ ) knyga. Tik gerai nepagalvojus šį kūrinį būtų galima priskirti vien paauglių literatūrai, juk turinys būdingas tokio tipo knygoms: šešiolikmetis Itanas Veitas trokšta ištrūkti iš Gatlino, nuobodaus Pietų Karolinos miestelio, iš savo namų, kur juo rūpinasi ilgametė namų šeimininkė, būrėja taro kortomis Ama. Itano motina paslaptingai žuvusi, o tėvas, rašantis nepabaigiamą romaną, beveik nebendrauja su sūnumi. Itaną kamuoja pranašiški sapnai. Vieną dieną jis susitinka sapnuose regimą merginą – našlaitę Liną Dukein, keistuolio Meikono Reivenvudo giminaitę. Lina priklauso kitam, nežemiškam kerėtojų pasauliui – slaptai, sudėtingai kultūrai, kuri per merginos 16-ąjį gimtadienį nulems, ar jai tapti šviesiąja, ar tamsiąja. Linos motina Sarafina yra galingiausia tamsioji burtininkė, trokštanti pražudyti dukterį. Ar įsimylėję jaunuoliai liks kartu po 16-ojo Linos gimtadienio? Ar ji pasiners į šviesą, ar į tamsą? Taip trumpai būtų galima papasakoti šį tik iš pirmo žvilgsnio banaloką ir vaikišką knygos siužetą.

Tačiau knyga yra ir daugialypė, ir kupina simbolių. Veiksmas vyksta tiek dabartiniu laiku, tiek pilietinio karo Pietuose metais. Itanas su Lina bendrauja ir žodžiais, ir mintimis. Jie, mėgindami rasti mįslės įminimą, vis pakliūva į Pilietinio karo sūkurį, į tą akimirką, kai vargšė Ženevjeva, mėgindama išgelbėti savo mylimajam, tolimam Itano giminaičiui iš praeities, gyvybę, tampa tamsiąja burtininke ir atneša prakeiksmą ateities kartoms. Ryškiai piešiami, meniškai išversti degančių plantacijų vaizdai: „Buvo vidurnaktis, bet dangus degė. Liepsnos siekė debesis, į viršų kilo didžiuliai dūmų kamuoliai, pakeliui pasiglemždami viską, net mėnulį.“ (psl. 84)

Degančių rozmarinų ir citrinų kvapas visur persekioja Itaną. O juk rozmarinas, pasak „Simbolių žodyno“ (Udo Becker. Simbolių žodynas, Vilnius, 1995, psl. 214), nuo seno simbolizuoja meilę, ištikimybę bei vaisingumą ir žinomas kaip mirusiųjų augalas – nemirtingumo simbolis. Nors Ženevjevos mylimasis miršta, jų meilė nežūsta, išlieka gyva per šimtmečius ir vėliau padeda Itanui ir Linai įminti mįslę.

Citrinos taip pat čia ne veltui pasirinktos. Citrina viduramžiais laikyta gyvenimo simboliu ir apsisaugojimo priemone nuo priešiškų jėgų, pvz., kerų, nuodų, maro. Citrina taip pat yra tyrumo simbolis, netgi Mergelės Marijos atributas.

Knygoje yra ir kitų svarbių simbolių. Vienas dažniausiai pasikartojančių – mėnulio pjautuvas, pusmėnulis. Linos apgamėlis – jo formos. Pusmėnulis puošia ir svarbiausią kerėtojų knygą. Jį matome ir kitur. „Tai – moteriškųjų, pirmiausia netekėjusių dievybių atributas.“ (Simbolių žodynas, psl. 205)

Skaičius 16. Šešioliktasis Linos gimtadienis, 16 mėnulių – tai visumos ir tobulybės skaičius, susijęs su keturių elementų (ugnies, žemės, vandens ir oro) kvadratine išraiška. Štai jums ir simbolinė matematika.

Veikėjai: abi motinos. Itano – žuvusioji, bet veikianti ir padedanti, Linos – virtusi tamsiąja kerėtoja, žudanti ir griaunanti, bet leidžianti Linai pasirinkti. Ką apie tai pasakytų Sigmundas Freudas, rašymą siejęs su rašančiojo fantazavimu, padedančiu autoriui įveikti kompleksus, patenkinti slaptus troškimus?

Šiame romane ne veltui minima ir kita knyga, Harper Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“, kurią mokiniai privalo nagrinėti per literatūros pamokas. Čia išryškėja pagrindinė mintis, siejanti dabartinį Linos ir Itano gyvenimą Gatline su įvykiais, sudrumsčiusiais nuobodžią Meikombo kasdienybę: nesmerk tų, kurie kitokie, nes „veik visi žmonės neblogi, kai juos geriau supranti.“ (Harper Li. Nežudyk strazdo giesmininko. Vilnius, 1967, psl. 326.) To labai reikėtų pasimokyti Gatlino jaunuoliams bei jų motinoms, kurių portretai (gal išskyrus Linko), yra gana blankūs. To nepasakytume apie autorių vaizdingai piešiamą fantastinį kerėtojų pasaulį, slypintį po nuobodžia Gatlino kasdienybe. Pačių kerėtojų rūšių pavadinimų turbūt nėra nė viename žemiškajame žodyne, ir čia vertėjai teko pasitelkti išmonę. Rūšių pavadinimai sukurti pagal originalą, pridedant lietuviškas galūnes, pvz., cataclyst – kataklistas, palimpsest – palimpsestė. Tačiau galima būtų pasiginčyti dėl rūšies, kuriai priskiriama Lina, pavadinimo. Vertėja žodį „natural“ verčia –„talentas“, bet kalbant apie kerėtojų rūšį gal geriau būtų Liną pavadinti „natūrale“, „gamtos fėja“ ar kaip nors kitaip (tekste: „Lena, a Natural?“) Jei vertėja išskiria talentą kaip kerėtojų rūšies pavadinimą, gal tada šį žodį reikėtų rašyti didžiąja raide, kad būtų galima atskirti nuo paprasto talento. (Originale: „I mean, supposedly, a Natural can do a lot more things than other Casters“- psl. 200. Vertimas: ,,Noriu pasakyti, manoma, kad talentas gali daug daugiau negu kiti kerėtojai.“)

Kai kurias scenas Reivenvudo dvare prilyginčiau M. Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ vaizdams vien todėl, kad jos yra meistriškai išverstos. Vertėjai Vilijai Vitkūnienei pavyko perteikti paslaptingą Reivenvudo atmosferą: „Net pati pilis keitėsi man po kojomis: akmuo trupėjo, sienos samanojo ir darėsi šalta. Lempos virto ant sienų sukabintais deglais... Kai įžengėme į pagrindinę salę, mane pribloškė dangus. Kambarys, kaip oranžerija, vėrėsi tiesiai į dangų. Dangus viršuje buvo juodas, pats juodžiausias, kokį teko regėti.“(psl. 280)

Tinkamai sudėstyta kai kurių sakinių ritmika atitinka vykstantį veiksmą: „Beveik tą pačią akimirką namas pradėjo smarkiai drebėti. Krištolo sietynai siūbavo į šalis, šviesa mirkčiojo. Daužėsi tai atidaromos, tai uždaromos langinės, į stogą beldė lietus.“(psl.189).V. Vitkūnienė nestokoja poetinio pajutimo, tai matome iš jos išverstų eiliuotų intarpų, dainos apie 16 mėnulių žodžių, kurie kinta, įspėdami apie artėjančius įvykius. Nors kai kur stringa rimas, tačiau nėra verčiama pažodžiui, bet stengiamasi išgauti skambesį:

„Šešiolika mėnesių, šešiolika metų / „Sixteen moons, sixteen years

Šešiolika tavo baimių didžių / Sixteen of your deepest fears

Šešiolika kartų sapnavai mano ašaras / Sixteen times you dreamed my tears

Garmėjai su manim į bedugnę kartu.“ / Falling, falling through the years.“

psl. 14

Tikrai „liniškai“ pabaigoje išverstas eilėraštis, kurį Lina parašė pagal T. S. Eliotą, R. Frostą, Bukowskį. Šiame eilėraštyje yra sąsajos su T. S. Elioto poema „Tuščiaviduriai žmonės“ („The Hollow People“), su R. Frosto „Nieko auksinio nebelieka“ („Nothing Gold Can Stay“). Atkakliai ieškojau čia slypinčio kokio nors Bukowskio kūrinio, kol suvokiau, jog pati eilėraščio forma, jo stilius, prieštaringumai jame, atskleidžiantys Linos blaškymąsi, jos perėjimą iš vieno būties etapo į kitą, yra „bukowskiški“. Nors vertimas galėtų būti ritmiškesnis, bet kai kurios vietos skamba neblogai, gal net geriau negu originale:

„Nė

Nemėgink

Žalio

Nieko

Nebelieka“

(„don‘t

Try

Nothing

Green

Can

Stay“)

Vertėjai, pasitelkusiai XIX a. lietuvių raštijos kalbą, pavyksta perteikti svarbiausios kerėtojų knygos kalbos senoviškumą: „TARP GALIOS ASABU IRA DWI SUSIJUSIOS JĖGOS ISZ KURIU KILA VISI BURTAI, TAJ TAMSA IR SZWIESA.“ (psl. 423) („AMONGST PERSONNES OF POWERE THERE BEING TWINNE FORCES FROM WHYCHE SPRING ALL MAGICK.“ psl. 408.)

Panaudojant inversiją įspūdžiui sustiprinti išmoningai išversti užkeikimai, kurie skamba paslaptingai ir bauginančiai: „Kraujau širdies mano, tu esi apgintis!“(psl. 284) („Blood of my heart, protection is thine!“ psl. 270)

Neblogai atskleisti herojų kalbos niuansai: paaugliai moksleiviai kalba beveik žargonu, namų šeimininkės Ama, Aivė – kaimiškai. Pvz., Ama sako: „Nenešk čionai to daikto!“ psl. 95 (Originale: „Don’t you bring that thing in here!“ psl. 93), manieringai, kaip tikras pietų džentelmenas kalba Meikonas.

Taigi dėl gero vertimo skaitydami galime pajusti visą pietinių valstijų istorijos, jų legendų ir magijos žavesį, suprasti, kad ir po mūsų pilka kasdienybe gali slypėti visai kitoks, spalvingas pasaulis, galbūt jis yra mumyse. Viskas dažnai yra ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Šį pavasarį ketinau pasisėti rozmarinų. Deja, negavau sėklų. Gal kitąmet pavyks? Gal ir kokį citrinmedį susidaiginsiu. Kada nors.