Iš anglų kalbos vertė Lina Paulauskaitė. - Vilnius: Alma littera, 2005. - 176 p. - (Beveik suaugę)


Siek savo svajonių!

Ką tik perskaičiau Heather Henson romaną „ Pabėgimas". Dar dabar gyvenu tos knygos pasaulyje. Gyvenu kartu su Lu – pagrindine šios knygos veikėja. Gyvenu kartu su jos pomėgiu – fotografija, ir su jos darytomis nuotraukomis. Atrodo tarsi pati jas matyčiau. Daug ką supratau. O gal tik atgaivinau, tai ką jau seniai žinojau... Pirmoji meilė. Tokia nuostabi ir nepakartojama, tokia svaiginanti, tokia dėl kurios atrodo padarytum viską. Jausmai kai pakyli aukščiau nei aukštai... Pirmos ašaros, pirmas nuoširdus, skardus juokas, ne bet kam, o tam vieninteliam žmogui. Antra, ką galima patirti skaitant šią knygą - Draugystė. Pati nuostabiausia ir tyriausia dviejų žmonių – dviejų draugių Draugystė. Draugystė iš didžiosios raidės, kuri nustelbia viską. Ji kaip žvaigždė, kuri niekad nenustoja žibėjus, kuri lydi visą gyvenimą.

Ši knyga mane pirmiausia mane sužavėjo viršeliu, kurio rausva spalva su fotografuojančia mergina patraukia dėmesį, tačiau labiausiai savo pavadinimu. „ Pabėgimas" – žodis kuris asocijuojasi su daugeliu reikšmių. Pradėjus skaityti, romanas pritraukė savo paprastumu, ir mokėjimu išreikšti jausmus taip, jog skaitytojas pats galėtų tai pajausti. Abiturientė Liusinda, draugų vadinama Lulu ar tiesiog Lu, su nekantrumu laukia kol prabėgs jos paskutinis mėnesis mokykloje. Su geriausia drauge Džine, jos linksminasi, važinėja po koncertus ir vakarėlius, puikiai leidžia laiką po pamokų. Didžiausia Lu aistra – fotografija. Būdama maža, ji rado namuose fotoaparatą su kuriuo ji praleido visą laiką kartu. Herojei puikiai pavykdavo net paprastus dalykus paversti kažkokiais kitokiais – stebuklingais. Kai Lulu buvo maža, jai teko išgyventi mamos mirtį, tai nuolat ją aplankydavo, todėl ji nesvetima netekties skausmui. Narkotikai ir žolė, šios merginos pasaulyje taip pat turi didelį vaidmenį. Kai Lulu pasinėrusi į laukimą kada pasibaigs mokslo metai ir ji galės išvažiuoti kažkur toli, tempia paskutines savaites mokykloje, grįžta jos brolio vaikystės draugas Džėjus. Jis už ją 10 metų vyresnis, tačiau nuo pat pirmos jų pasimatymų minutės, jų akyse įsižiebusi liepsnelė viską apverčia aukštyn kojom. Jaunuoliai vienas kitą įsimyli, leidžia kartu laiką, ir kuria ateities svajones. Tačiau likimas jiems pakiša koją. Taip pat Džinės netektis, atrodo merginą sugniuždo, ir ji pasiduoda narkotikams. Tačiau juk visada atsiranda šviesa tunelio gale.

Vis kūrinio herojai labai artimi. Jauni žmonės, kuriuos patys skaitytojai gali lyginti su savo draugais. Asmeniškai man, labai patiko pagrindinės herojės tėtis. Likęs vienišas vyras augindamas du vaiku tampa labai šaltas, atrodo, kad jam nerūpi jo vaikų gyvenimas, tačiau sunkią minutę jis vis tiek savo apkabinimu, ir paguoda padeda dukrai ištverti netekties skausmą.

Šios rašytojos knygų, man skaityti daugiau neteko. Tačiau romanas yra iš serijos „Beveik suaugę", kurioje galima rasti panašių knygų kaip ir ši. Manau, daug kam žinomos knygos kaip antai „ Aš kvėpuoju", „Darant tai", „Žvaigždė" ar „Ledi kalės gyvenimas", kurias perskaičius pasąmonėje atsiranda kažkoks mažas suprantamumo jausmas. Ši knygų serija, leidžia įsijausti ir sutapatinti save su knygų herojais.

Aš manau, kad šią knygą vertėtų perskaityti daugumai jaunuolių, kad suprastų kaip yra svarbu ką nors branginti. Knyga skatina siekti savo tikslo, ir nepaleisti to, kas svarbiausia, „ Žmogų lengva atkalbėti nesiekti savo svajonių". O pabėgti norime visi, pabėgti nuo sunkumų, nuo mokyklos, nuo slegiančio liūdesio, tačiau net ir tada neesam įsitikinę, jog pabėgus kas nors pasikeis.

Kristina "Griškabūdis"