Pokalbis su interneto svetainės „Pertrauka.lt“ kūrėja ir puoselėtoja Rūta Merčaitiene




Kaip nusikalsčiau skaitytojams, jei pasakodama apie jaunuosius Lietuvos literatus neištarčiau žodžio „Pertrauka.lt.“ Kas ir kaip joje vyksta, Jums, internautai, sužinoti vienas juokas. Tačiau kas ir kodėl tą „Pertrauka.lt“ įkūrė – tai jau kitas pasakojimas.


Miela Rūta, atskleiskite paslaptį - kas Jūs esate?

Pagal pasą esu Rūta Merčaitienė, pagal tekstų autorystę – Rūta Brokert (tai mano šeimos vienos moteriškos linijos pavardė. Būtent iš tos linijos, manausi gavusi „rašymo geną“), virtualus pasaulis mane pažįsta kaip Kati. Bet tai – tik vardai, o jei iš esmės, tai esu tiesiog žmogus, kuriam dviejų-trijų interesų sričių neužtenka. Nežinau, ar tai gerai. Visada kyla pavojus nuslysti paviršiumi. Bet noras dalyvauti, būti, pačiupinėti ir pamatyti, „kas iš to išeis“, stipresnis. Šeima taikstosi, ir esu labai dėkinga jiems už tai.  

Kodėl ir kaip kilo mintis sukurti Pertrauką? Kas Jūsų artimiausi bendražygiai?

Pertrauka.lt  yra rasyk.lt dukterinis projektas. Abi šios svetainės priklauso visuomeninei organizacijai „Kitoks varniukas“. Paskutiniais metais rasyk.lt labai išaugo. Per dieną būdavo publikuojama iki 100, o kartais ir daugiau tekstų. Rašančių amžiaus ribos išsiplėtė nuo pradinukų iki garbių senolių. Ir šioje margoje masėje pasimesdavo pirmieji kūrybiniai bandymai. Turiu galvoje ypatingą auditoriją – paauglius, jaunuolius, kurie pernelyg drovūs rodyti savo tekstus būdami akis į akį su vertintoju ir pernelyg išdidūs, kad sutiktų su vertinimu tokiu pat tiesioginiu būdu. Virtuali svetainė – išeitis, nes galima pasislėpti po pseudonimu, neutralizuojančiu pirmąjį susitikimą su skaitytoju ir/ar kritiku. Todėl sukūrėme Pertrauką, skirtą tik mokyklinio amžiaus autoriams. Kritikai įvairiai vadino šį projektą: rezervatu, šiltnamiu. Gal taip ir yra. Bet ar blogai? Juk ir jautresnių augalų daigus auginame šiltnamyje prieš perkeldami juos į lauką. O jaunas autorius šiandienos pragmatiškame pasaulyje yra kaip reta, egzotiška gėlė. Reikia jį pasaugoti, kol sutvirtės, kol patikės, kad iš tikrųjų gali rašyti arba įsitikins, kad negali. Pertrauka kategoriškai nieko nenuteisia. Dažniausiai ji išlaukia, kol supratimas ateina pats.

Per „Naujosios Romuvos“ 15 metų jubiliejų Andrius Konickis įteikė man padėką už jaunųjų kūrybos puoselėjimą, tačiau ta padėka turėtų būti ne man asmeniškai, o visoms Pertraukos administratorėms: Rimutei Aranauskienei, Danguolei Kapočienei, Rasai Ercmonienei-Varnei, Aistei Vilimei, Renatai Sausaitienei, Valentinai Belokon, kurios kiekvieną dieną skaito publikuojamus tekstus, o taip pat Vidmantui Čičeliui, be kurio programuojančių smegenų ir pirštų Pertrauka ir užgimusi nebūtų. Būtina paminėti ir „Nemuno“ vyr. redaktorių Viktorą Rudžianską, „Pašvaistės“ įkūrėją Audronę Daugnorienę ir patį Andrių Konickį, kurie domisi jaunų žmonių kūryba, taip pat ir visus Pertraukos svečius – rašytojus, poetus, literatūrologus (tarp jų ir Gintarę Adomaitytę), kurie skiria laiko pabendravimui su jaunuoliais. Tas laikas – didelė dovana Pertraukai, ypač šiemet, kai netekome finansinės Kultūros ministerijos paramos. Kartais dėmesys ir net virtualus pokalbis yra be galo svarbi paskata naujiems kūrybiniams impulsams.  

Kas Jus, taip atidžiai stebinčią moksleivių kūrybą, labiausiai džiugina?

Gera matyti, kokie jie laisvi, atviri. Žavi jų ieškojimai, eksperimentai. Aptikusi naują autorių, kurio tekstuose įžvelgiu potencialą „būti“, tegu ir apkibusį nereikalingu balastu (jis išmoks jį „nuimti“), apsidžiaugiu kaip radusi gintaro gabalą. Tai su niekuo nesulyginama. Džiugina daug kas. Pirmiausia – kūrybiškumas. Šiandienos simuliakrų pasaulyje yra taip lengva pradėti gaminti dublikatus. Vaikai net mokykloje mokomi kopijuoti, pagaminti dėliones, jiems duodamos nuorodos, iš ko jie gali tas dėliones gaminti, į rankas įdedami įrankiai, visas platus internetas, bet kūrybinis mąstymas skatinamas retai.

O kas liūdina? Spėju, kad moksleiviams literatams kartais nelengva atlaikyti konkurenciją. Ar Pertrauka - ne tik kūrybos, bet ir etikos pamokos?

Nemaloniausia, ką Pertrauka paveldėjo iš savo „motinos“, buvo keiksmažodžiai, kuriuos rasyk.lt toleravo ir priėmė kaip „saviraiškos laisvę“. Pertraukoje keiktis neleidžiama, išskyrus tam tikras išimtis kūriniuose, kai žodžiai tampa meninės raiškos priemone. Didžiausi protestai ir nepasitenkinimas buvo pirmąjį pusmetį. Šiuo metu nebekyla dėl to jokių problemų – moksleiviai tiesiog atprato keiktis. Panašiai ir su atsiliepimais. Skatiname jaunuosius nesivelti į asmeniškumus, matyti KŪRINĮ ir kalbėti apie jį, o ne apie autorių. Nors, žinoma, visko būna. O konkurencija taip pat tam tikras stimulas.

Ar susitinka Pertraukos žmonės akis į akį? Kaip tai vyksta? Kuo dabar alsuoja Pertrauka?

Pertrauka turi dvi tradicines datas per metus, kai susitinka „gyvai“. Tai Pertraukos gimtadienis – vasario 1 d., ir jis švenčiamas pirmąjį vasario šeštadienį. Kitas „gyvas“ Pertraukos renginys „Kūrybinės dirbtuvės“ vyksta vasarą, liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. O šiuo metu Pertraukoje vyksta Kūrybinės lenktynės – literatūrinis žaidimas/mūšis – jau trečios per visą Pertraukos istoriją. Šių metų Kūrybinės lenktynės skirtos literatūros žanrų ir srovių sankirtoms.

Ar domitės žmonių, jau išaugusių iš Pertraukos, kūryba, gyvenimu?

Žinoma! Be galo malonu matyti naujas Ievos Toleikytės, Vainiaus Bako, Dovilės Kuzminskaitės publikacijas. Kai kurie Pertraukos „absolventai“ lieka svetainėje kaip kuratoriai, kritikai, patariantys jaunesniems kolegoms ir, kas turbūt svarbiausia, skiriantys laiko jų tekstų skaitymui.

Kokios knygos augino Jus vaikystėje, paauglystėje? Ką skaitote dabar?

Skaitymo azartą įžiebė Diuma ir antikos mitai. Po to „prasiėjau“ per visą namų biblioteką - mano tėvai (pagal išsilavinimą abu bibliotekininkai) buvo sukaupę turtingą rinkinį. Kai ten resursai išseko, užsiregistravau į kelias viešąsias bibliotekas. Knygas „rijau“. Nuo Šekspyro iki „Zenito“ serijos. Atostogų metu – po knygą ar net dvi, jei plonesnės, per dieną. Ne itin rinkausi. Toks buvo paaugliškas troškulys nepažintų epochų, kraštų, gyvenimų, emocijų, minčių. Dabar skaitymo tempai sulėtėję, nes labai išaugęs bendrosios informacijos srautas. Tačiau santykis su knyga liko ypatingas. Kiekviena perskaityta knyga - dvasinis turtas, neprarandamas ir nenuvertėjantis. Paskutinė perskaityta – H. Wassmo „Dinos knyga“, o šiuo metu ant stalelio laukia „Naujosios Romuvos“ ir „Nemuno“ leidiniai – R. Daugirdo ir V. Stankaus poezijos knygos.

Dėkui - ir tegyvuoja Pertrauka!

Kalbėjosi Gintarė Adomaitytė