1.

Sven Hartmann, Thomas Hartner
Aš ir mano žmogus: trumpi katino pasakojimai
Iš vokiečių kalbos vertė Teodoras Četrauskas. - Vilnius: Lietus, 2000. - 79 p.


„Aš turiu žmogų. Kokia iš to nauda, man ne visada aišku. Bet jis buvo toks geras, taip rūpinosi manimi, kai buvau mažas. Todėl padariau „savo žmogumi“. Ir jis tuo labai džiaugėsi“.

Šįsyk savo rekomendaciją pradėjau pagrindinio knygos veikėjo katino Jakobo žodžiais. Jakobas – ne šiaip sau katinas. Tai išmintingas ir labai šmaikštus katinas, kuris visada turi individualią nuomonę. Jakobas stebi šeimininką (jį vadina „savo žmogumi“) ir mėgina jį analizuoti.

Antai vieną kartą Jakobo šeimininkas suserga, ir katinas nedelsdamas nusprendžia: „Jis, matyt, kvanktelėjo. Mat niekur neina iš namų, tiktai gulinėja mūsų lovoje, taip garsiai pučia orą per savo milžinišką nosį, kad aš net krūpčioju iš baimės, ir trina ją marga skepeta“. Štai kas, katino akimis, yra paprastas gripas! Jakobas samprotauja apie pavasarį ir pavasario metu šeimininką užklupusią meilę, kuri katinui yra ypač sunkiai suprantamas dalykas, apie šeimininko mylimąją, kurią Jakobas štai kaip švelniai apibūdina: „toks su labai ilgais plaukais ir keistai kvepiantis, visai kitaip negu mano žmogus“. Jakobas kalba ir apie Velykų šventę, margučius, apie vasarą ir paukštelius (juos įvardija „ciepsinčiais kamuoliukais“), apie šunį gatvėje, kuris „buvo prisirišęs savo žmogų virve“ ir dar daugelį žmonėms įprastų, tačiau katino akims labai keistų dalykų.

Jakobas - sumanus keturkojis. Skaitydami šią knygą pasaulį stebime būtent katino akimis. Tai ir yra netikėčiausias ir vertingiausias šios žaismingos knygos bruožas. Kiekvienam dalykui Jakobas sugalvoja savitą, dar negirdėtą paaiškinimą. Visi galime iš Jakobo pasimokyti originalumo ir kūrybiškumo.

Šios knygos adresatas įvairus – tekstas tinkamas skaityti tiek mažamečiui vaikui, tiek paaugliui, tiek suaugusiam žmogui. Čia gausu linksmų, labai „gyvų“ iliustracijų, o teksto nedaug. Katino Jakobo „filosofija“ pradžiugins ir nustebins kiekvieną.

Visų pirma, šią knygą rekomenduoju katinų mylėtojams, ypač „katinų žmonėms“, taip pat visiems tiems, kurie tiesiog nusiteikę puikiai praleisti vasaros popietę su šmaikščia knyga (ir galbūt su savo katinu :)).

                                                                                                  Urtė Uliūnė

2.

Ommen, Sylvia van
Dražė
Vertė Vida Bėkštienė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2005. - 46 p.

Kartą,  moksleivių literatų sambūryje, manęs paklausė:

-  O ką Jūs manote apie knygą "Dražė"? Ar galima ją dovanoti vyresniam žmogui? Na, aštuoniolikmečiui...

Teiravosi dešimtokė. Nedrąsiai teiravosi...  Juk knyga - tartum ir vaikiška.

Matytumėt, kaip ji nušvito, kai prisipažinau:

- Dar vakar "Dražė" dovanojau... keturiasdešimtmečiui.

"Dražė" yra slaptažodis. Dabar jau taip... Žmonės, pamilę "Dražė", yra suokalbininkai.

Tą knygą galite perskaityti per vieną akimirką - knygyne, bibliotekoje. Tikrai neatims daug laiko. Skaitymas - ne.

Bet kiek minčių atklysta, kai jau paskaitėme ir peržiūrėjome tartum ir naivius piešinius; kokie lanko  sapnai...

Du asmenys susitinka parke. O virš tų asmenų, virš tos ramybės ir gerumo - toks dangus...

Koks? Kodėl? Ar nukeliausime į jį? O jei nukeliausime, taip kaip atrasime vienas kitą?

Naivume slypi paslaptis.

Ir išmintis.

                                                                                     Gintarė Adomaitytė

3. Išrinkta rugpjūčio mėnesio knyga



Gripe, Maria
Šešėlis ant akmeninio suolelio
Iš švedų kalbos vertė Raimonda Jonkutė; iliustr. Lina Kusaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2009. – 276 p. (H. Ch. Anderseno medalis)

Ką tik lietuviškai pasirodžiusi Marijos Gripės knyga (Švedijoje ji išėjo, berods, 1982-aisiais) tikrai sulauks gerbėjų – juk ši autorė pakankamai mums pažįstama. Labai daug kas iš Jūsų balsavote už knygą "Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija"...

"Šešėliuose..." vaizduojama XX amžiaus pradžia: minimas "Titaniko" žuvimas, garsaus švedų rašytojo Strindbergo mirtis. Tačiau tai jokiu būdu ne istorinė knyga. Greičiau – šeimos romanas, apysaka. Pasakotoja Berta – 14-kos metų, jos brolis Rolandas – 15-metis, sesutė Neja – tik aštuonerių, o tarnaitė Karolina, apie kurią sukasi didžiuma pasakojimo, – 16-metė. Vadinasi – daugiausia vaizduojami Jūsų bendraamžiai. Knygos intrigos pagrindą lemia Karinos gyvenimo, likimo paslaptis, tik pačioje pabaigoje atsiskleidžia tam tikri giminystės ryšiai. Šiuo požiūriu "Šešėlius ant akmeninio suolelio" galėtume gretinti su "Nepaprasta Agnesės Sesilijos istorija". Tik šį kartą neatrasime magiškojo realizmo apraiškų ar kitokio akivaizdaus literatūrinio sąlygiškumo, antgamtinių elementų.

Knyga turininga, aštrinami kai kurie socialiniai to laiko gyvenimo aspektai, nors svarbiausia vis dėlto yra veikėjų charakteriai, psichologiniai santykiai.

Iš "Šešėlių..." dvelkia kažkokia gilia ramybe, neskubrumu – tiek menine, tiek gyvenimiškąja prasme. O to šitaip reikia mūsų beprotiškai skubančiam pasauliui. Ir ypač – rugpjūčio mėnesiui, kada, anot poeto, "visi jausmai atostogauja".

                                                                                               Kęstutis Urba