Pokalbis su Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazijos mokytoja lituaniste Romualda Žilinskiene.

Romualda Žilinskienė – ta rūpestingoji mokytoja, kurią savo interviu minėjo Ieva Salatkaitė ir Elijus Kniežauskas. Susipažinkime…

Ar tiesa, kad jaunuosius literatus mielai ugdo tie mokytojai lituanistai, kurie patys yra  kūrėjai ar bent jau svajojo apie kūrybą?                         

Tikriausiai. Nors nedaug yra lituanistų, kurie nebūtų bandę rašyti. Bent jau vyresniosios kartos. Na, o ar jie turėjo svajonę tapti rašytoju, nelengva atsakyti… Tačiau visada radus gebantį rašyti mokinį, norisi jį skatinti.   

Sakoma, kad mokytojauti – tai naikinti, slopinti savyje rašytoją. Ar tikrai?

Jūs tarsi atspėjot mano mintį, kurią ne kartą sakiau mokiniams, kad mokytojavimas ir rašymas – nesuderinami dalykai. Pamoka labai išsunkia, o jeigu dar jaudina kūrinys taip, kad oda šiurpsta, arba tai, ką sugalvojai, tada iš viso esi išbarstęs visas mintis. Be to, kilo mintis rašyti, o žinai, kad privalai vesti pamoką, privalai sutvarkyti savo dienotvarkę, kad daugmaž būtum pailsėjęs. Jauna būdama to negalėjau įsivaizduoti.

Viename pokalby gražiai skirtumą tarp mokytojos ir poetės nusakė Daina Pranckietytė… Antra vertus, jei visi mokytojai, svajoję tapti rašytojais, būtų tapę jais, kiek sumažėtų skaitytojų…

Ką manote apie konkursus, kuriuose susitinka jaunieji literatai? Gal juose per daug varžybų dvasios? Gal turite priekaištų, siūlymų, gal – komplimentų?

Jeigu kalbėtume apie Jaunųjų filologų konkursus, tai iš tiesų taip yra. Tačiau mokiniai žino, kad jau vien pakliūti į jį yra didelis laimėjimas. Na, o  mokiniams yra pasiūloma nemažai kitokių konkursų ar kitokia forma sudaryta galimybė pabendrauti, tad ten gali pasirodyti. Pavyzdžiui, Lietuvos jaunųjų gamtininkų centro skelbiami konkursai. Man taip ir neteko dalyvauti tuose renginiuose, bet mokiniai iš jų sugrįžta labai patenkinti, net jeigu nieko ir nelaimi.

Mokinių poezijos skaitymai „Augame kartu su eilėraščiu” kai vyksta „Poezijos pavasaris“,  Palangos senoji gimnazija rudenį organizuoja poezijos šventę, Telšiai– konkursą „Septintoji kalva“… Bent man tokie žinomi šio regiono konkursai. Nežinau, kaip yra kitose vietose, mūsų mokykloje daugiau kaip dešimtmetį vyksta poezijos šventė-konkursas „Versmelė“. Taigi atsiskleisti yra kur.

O Jaunųjų filologų… Ačiū, kad toks yra, ir būtų gaila, jeigu jis sunyktų.  Kas galėtų suskaičiuoti, kiek nuo tų, rodos, 1967-ųjų metų išaugo rašytojų, poetų, filosofų, kalbininkų? Pagaliau daugybė lietuvių kalbos mokytojų… Beje, pasigirsiu, kad esu dalyvavusi dviejuose. Bene trečiajame ar ketvirtajame tapau prozos 3-iosios vietos laimėtoja.

Ar rašantis moksleivis ir jo kūryba yra įdomūs savo bendraklasiams, kitiems mokyklos pedagogams?

Bedraamžiams taip. Nors būna ir  pavydo. Man pasitaikė atvejų, kai bendraklasiai literatūrą mėgusiai merginai, dalyvavusiai konkursuose, sakydavo: „Tu mokytojos numylėtinė, tau nuolaidžiauja“. O mergina labai puikiai išlaikė lietuvių kalbos valstybinį egzaminą. O būna, kad paprašo paskaityti, pasidžiaugia laimėjimais. Mokytojai, daugiausia lituanistai, randa gerą žodį kiekvienam rašančiajam.

Pažįstu moksleivių, kurie lyg ir svajoja tapti rašytojais, bet rašyti nedrįsta. Neva nemadinga, neva neapsimoka, o ir tėvai nepritartų. Kokia Jūsų patirtis? Ar drąsinate talentingus jaunuosius?

Man nepasitaikė tokių, kurie svajotų rašyti.

Netgi tie, kurie rašo, nenori savo gyvenimo sieti su kūrėjo darbu. Matyt, gyvenimo realybė įrodo savo tiesą. Tik visada manau, tas, kas pajuto norą rašyti, vargu ar jį nuslopins visam laikui. Kažkada Algimantas Zurba, kuris dirbo „Moksleivyje“ ir daug bendravo su mokiniais, pasakė: „Literatūra – klampi bala, kuri labai traukia vis  gilyn, jeigu į ją įbrendi…” Manau, kad tai tiesa. Bereikia paklausti mokinio, kuriam geriau, sklandžiau pavyksta rašinėlis, kuris pamėgino kažką sueiliuoti, kaip jo tėvams sekėsi lietuvių kalba mokykloje, ir dažniausiai paaiškėja, kad vienas ar kitas tėvų rašė.

Ir apie skaitymą… Kokios knygos buvo Jums svarbios kai mokėtės mokykloje? (Beje, kur mokėtės?). Ką skaitote dabar?

Sunku beatsiminti, nes tada pati literatūra buvo visai kitokia. Kai kurių knygų pavadinimus ir įvykius prisimenu, bet paieškojau internete ir mažai radau informacijos. Apsidžiaugiau radusi knygas A. Junkės „Pietų berniukai“ (jos net viršelis buvo), G.M. Magnuso „Berniukai iš Lingeirio“, K.S. Pričard „Kunardu: šulinys pavėsy’. Nepadarė įspūdžio V.  Folkneris, F. Tuglaso „Mažasis Ilimaras“, H.  Lee „Nežudyk strazdo giesmininko“, šokiravo, bet nepasakyčiau, kad patiko J. Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“. Pastarasis, matyt, pernelyg buvo svetimas savo dvasia, kitiems kūriniams buvau per jauna.

Skaitydavau beveik visus lietuvių rašytojus. Labai patiko K. Binkio „Generalinė repeticija“, J. Grušo „Meilė, velnias ir džiazas“, I.  Simonaitytės apsakymai. Iš pasaulinės literatūros L. Feuchtwangerio „Goja“, B. Šo dramos, Č. Dikensas, kas tuomet buvo išleista lietuviškai O. Balzako, A. de Sent Egziuperi. Kai kurie autoriai buvo pačios susirasti, kai kurie iš mokyklinės programos. Baigiau Marijampolės (tuomet – Kapsuko) V. Mykolaičio-Putino vidurinę internatinę mokyklą 1970-aisiais.

Mokykloje buvo sustiprintas vokiečių kalbos dėstymas, todėl nemažai skaitydavome vokiečių literatūros autorių. Tik aš nesivarginau su originalais: skaičiau verstines: ir A. ir S. Cveigus, T. Maną, J.V. Gėtę, F. Šilerį, B. Brechtą, A. Zegers, H. Faladą… Daugiausia skaitydavau prozą ir dramą. Pravertė vėliau ir studijuojant aukštojoje, ir dirbant mokykloje.

Dabar tiek visko, kad nežinia, net ką pirmiau imti…Visko tiek daug, bet gaila – para pernelyg trumpa pasidarė.  Aišku, pirmiausia „privalomi“, programiniai autoriai. Ir jų kūryboj kažką naujo kaskart atrandi. Tiesa, V. Mykolaičio-Putino „Krizę“ šiemet perskaičiau pirmą kartą.  Iš lietuvių autorių ir S. Parulskis, G. Grajauskas,  ir S. Geda, V. Jasukaitytė, E. Ignatavičius ir kt. Žavi dailus, lyg nušlifuotas  R. Granausko sakinys, K. Sajos ironija. Ir G. Kazlauskaitė, V. Blažytė, o dar tokios jaunos. Reikėtų vardyti daugybę pavadinimų ar pavardžių. Ir, aišku, protui užmigti neleidžianti visa dabartinė eseistika.

O moksleiviai? Skaito jie ar ne?

Pasakyti, kad dabartiniai jaunuoliai neskaito, negalėčiau. Pirmiausia, tai nors kažkokią dalelę tų privalomųjų kūrinių perskaito. Žinoma, jie skaito mažiau nei ankstesni mokiniai, yra iš viso nebendraujančių su knyga, nebent per pamoką. Bet yra ir labai besidominčių knyga ir turinčių savo pamėgtus autorius. Gaila, bet literatūros programa sudaryta taip, kad stengiesi ją kaip nors perlėkti, nes mokomasi ne sau, o egzaminui. Ir lieka už borto jaunieji autoriai, kurie mokiniams tikrai būtų įdomūs.

Kalbino Gintarė Adomaitytė