Paskutinis elfas: romanas / Silvana De Mari; iš italų kalbos vertė Laura Vilkaitė. – Vilnius: Nieko rimto, 2014. – 319 p. – ISBN 978-609-441-202-8

„Paskutinis elfas“ – italų rašytojos Silvanos De Mari knyga, apdovanota Italijos H. K. Anderseno premija bei „Bancarellino“ premija. Pastaruoju metu teko skaityti keletą paaugliams skirtų knygų, nominuotų įvairioms premijoms, ir tie apdovanojimai sukėlė daug abejonių. Bet „Paskutinis elfas“ tikrai vertas visų premijų.

Silvana De Mari gimė 1953 metais. Įgijo chirurgės išsilavinimą. Kurį laiką dirbo savanore Etiopijoje, ten būdama suprato, jog už kūno žaizdas nemažiau skaudžios yra sielos žaizdos, ir tapo psichoterapeute. Rašyti pradėjo 2000 metais, parašė trylika knygų. Dauguma jos knygų skirtos vaikų bei paauglių auditorijai, tačiau kai kurias kritikai priskiria prie suaugusiųjų skaitybos. Knyga „Paskutinis elfas“ išleista 2004 metais, vėliau autorė parašė dar dvi šio romano dalis. „Paskutinis elfas“ susilaukė neįtikėtino pasisekimo – knyga išversta į aštuoniolika kalbų, skaitytojai ir kritikai atsiliepia apie ją vienareikšmiškai teigiamai. Į lietuvių kalbą, deja, išversta tik viena Silvanos De Mari knyga.

„Paskutinis elfas“ – Lietuvoje vis populiarėjančio fantasy žanro pavyzdys. Knygą sudaro dvi dalys – „Paskutinis elfas“ ir „Paskutinis drakonas“, bet abiejų dalių istorijos centre – elfas, turintis neįmanomą ištarti vardą – Jorškrunskvarkljolnerstrinkas. Dėl patogumo jo draugai vardą sutrumpina į Joršą. Mažiukas elfas neša nepakeliamą naštą: jis – vienintelis likęs gyvas elfų genties atstovas, genties, kurią žmonės negailestingai persekiojo ir siekė sunaikinti. Tačiau elfui pasiseka: du žmonės – Saira ir Monseras – jį pamilsta. Elfas neįpratęs gyventi tarp žmonių, sunkiai perpranta žmonių pasaulio papročius bei dėsnius, todėl naujieji draugai neseniai gimusiam ir šeimos netekusiam elfui atstoja ne tik draugus, bet ir tėvus, auklėtojus. Kiti svarbūs knygos veikėjai – drakonas (paskutinis, kaip ir elfas) bei Sairos ir Monsero dukra. Tarp neigiamų personažų galima minėti šalį užgrobusį valdovą bei vaikų namų, į kuriuos uždaromi valdžiai nelojalių tėvų vaikai, prižiūrėtojus. Pastarieji – labiau epizodiniai, aktyviau veikiantys antroje knygos dalyje, tačiau išbaigti ir ryškūs.

Knygoje pasakojama apie šalį ištikusią negandą – priespaudą, susvetimėjimą, žiaurumą. Pagal ankstesnio šalies valdovo paslaptingą pranašystę žmones išgelbėti gali tik paskutinis elfas, padedamas savo draugų. Bet kad galėtų pasiruošti kovai, turi atlikti įvairius išbandymus – nukeliauti į pasaulio kraštą, surasti paskutinį drakoną, rūpintis juo, išauginti šio jauniklį... Su pasiruošimo kovai laikotarpiu ir retrospektyviais grįžimais į praeitį istorijos veiksmas trunka dvidešimt metų.

Knygos anotacijoje sakoma, kad ši knyga skirta tiems, „kurie visada svajojo sutikti drakoną. Ir tiems, kurie kartais jaučiasi šiek tiek vieniši. Žinantiems, kokia svarbi laisvė ir nebijantiems dėl jos kovoti. Vertinantiems vaizduotę ir humorą bei pastebintiems džiugius dalykus net tada, kai sunku ir liūdna. Ir, žinoma, visiems, kurie yra arba kada nors norėjo tapti dideli ir stiprūs“. Apie ką dar ši knyga?

Apie draugystę. Tarpusavyje sunkiai suderinamos gentys, egoistiški personažai mokosi draugystės meno, atsakomybės vieni už kitus, pasiaukojimo.

Tai knyga apie meilę. Tyrą, kilnią, pasiaukojančią, naivią ir drąsią, mokančią ne tik imti, bet visų pirma – duoti. Apie tokią meilę, kurios šiuolaikinėje paauglių literatūroje nedaug.

Tai knyga apie drąsą ir laisvės troškimą.

„Paskutinį elfą“ galima skaityti ir kaip istorinių įvykių, ypač gerai žinomų lietuvių skaitytojui, alegoriją. Diktatoriškas valdovas, vadinantis save Teisėju-Valdytoju, užgrobia šalį, tarp žmonių pasėja nepasitikėjimą, baimę, didžiausią šalies miestą atskiria nuo kitų nelyg getą, jo valios nepaisančius žmones tremia iš šalies, vaikus atskiria nuo tėvų, pasisavina svetimus turtus, uždeda didelius mokesčius. Norėdamas nužmoginti tautą, siekdamas įteisinti savo valią, uždraudžia žmonėms skaityti.

Tai knyga – teigianti ir ginanti vertybes. Knyga, kalbanti apie tai, jog tironiškai neteisybei galima pasipriešinti – tereikia drąsos ir vieningumo.

„Paskutinis elfas“ šiandien, kai vis garsiau kalbama apie priespaudą ir jai pasipriešinusius (pvz., neseniai kino ekranuose pasirodžiusiame filme „Nematomas frontas“), kai skaudžių istorinių įvykių scenarijai atsikartoja mums artimose šalyse, labai aktuali knyga. Ne tik jaudinantys nuotykiai, ne tik literatūriškai graži kalba daro ją vertinga. „Paskutinis elfas“ suteikia progą patirti skaitymo malonumą ir pasitikrinti, sustiprinti savo vertybes.

 Rasa Milerytė

Knygų lentynėlė.