Baltos durys: romanas jaunimui / Vytautas Račickas. - Vilnius: V. Račickas, 2010. - 210 p. - ISBN 978-609-408-061-6


Ne juokai: dvidešimt ketvirtoji knyga, ir dar paaugliams, patiems imliausiems ir patiems reikliausiems skaitytojams. Taip pat ne juokai: nepaisant pavydėtino produktyvumo, Vytautas Račickas buvo ir lieka vienos knygos – apysakos „Zuika padūkėlis” – autorius, kitais kūriniais prie savo viršukalnės vien priartėjantis („Šlepetės” trilogija, „Nebaigtas dienoraštis”), arba nuo jos nutolstantis.

Naujasis romanas „Baltos durys” šiame kontekste jokia išimtis: jis vis dar pusiaukelėje. Tiesa, tai „romaniškiausias” autoriaus kūrinys, gerokai „romaniškesnis” už „Nebaigtą dienoraštį”, bet ir menkiau kompoziciškai išbalansuotas. Apimamas didžiulis laiko plotas su visomis Sausio 13-osiomis, visomis pirmosiomis atsiradusios ekonominės laisvės grimasomis ir šiandieninės švietimo sistemos problemomis, pasakojama maždaug apie dvidešimt (ar šiek tiek daugiau) nugyventų Geno metų, ir tai lemia ir romano privalumus, ir trūkumus. Autoriaus dėmesys koncentruojamas ties narkomanijos problema, bet kaip apie narkomanijos padarinius kalbama ir apie reketą, mašinų „nurenginėjimą”, neregėto masto ir žiaurumo paauglių ir jaunimo smurtą, seksualinį palaidumą ir seksualinį išnaudojimą. Kaip narkomanijos galimos priežastys paliečiami pašliję tėvų ir vaikų santykiai, tėvų sumaterialėjimas, ir jau visiškai nemotyvuotai romano pabaigoje iškyla atsitiktinių lytinių santykių ir nelaukto nėštumo problema. Tai būtų tik romano privalumas, jei kintant problemų pobūdžiui ir mastui ir augant, bręstant pačiam herojui, bent minimaliai kistų ir romano poetika, jo pasakojimo būdas.

V. Račickas tikrai yra neginčijamas „paaugliškos“ prozos pasakojimo meistras, kiekvienas jo pasakojimo frangmentas subtiliai niuansuotas, paryškinant ar prislopinant vienos ar kitos detalės spalvas, o pabaigoje efektingai akcentuotas, bet kai vienodai mąsto ir kalba ir šešiametis, ir aštuoniolikmetis, jau nebenormalu. Nebeįtikina. Tiesa, kaip pateisinantį argumentą galėtume pasitelkti faktą, kad Genas vidurinę galiausiai iškeičia į vakarinę mokyklą ir nueina dirbti į tėvo įmonę paprasčiausiu vairuotoju, vadinasi, intelektualinių aspiracijų čia nedaug tesama, bet kita vertus, nuolat pabrėžiami jo prigimtiniai gabumai: jis puikiai vaidina mokyklos dramoje, neblogai tapo ir savo darbus pardavinėja Pilies gatvėje. Pagaliau viename fragmente jis pateikia tokią įspūdingą istoriosofinę Vilniaus viziją, kad net priekabiausias paaugliškos psichologijos ekspertas būtų priverstas nustebti: „Lenkų turistai ne prie Aušros vartų plūsta, o į Holivudą Kirtimų gatvėje. Ten iš toliausių tolių šviečia baltas paminklas. Ne Vytautui Didžiajam, o Heroinui. Heroinui Baltajam.  Ant to paminklo arabiškai ar kaip kitaip parašyta: ŠIOJE VIETOJE XXI AMŽIUJE STOVĖJO ČIGONŲ TABORAS, PRISIDĖJĘS PRIE LIETUVIŲ TAUTOS ITIN GREITO IŠNYKIMO. Smulkesnėmis raidėmis aiškinama, kad taboro gyventojai buvę pagrindiniai heroino ir kitokių narkotinių medžiagų platintojai“. Kaip tai stilistiškai skiriasi nuo likusio teksto!

Pasakojamo laiko platumu ir apstumu taip pat reikėtų aiškinti ir romano kompozicijos netolydumus: nuoseklus, ramus pasakojimas, nuolat įsižiūrint į menkiausią tikrovės detalę, menkiausią veikėjo psichologijos krustelėjimą, į pabaigą ima lėkti galvotrūkčiais, paknopstom, su kiekvienu puslapiu, su kiekvienu fragmentu vis dramatinant, traginant ir taip jau dramatišką ir tragišką finalą. Dėl tariamos neištikimybės atstumta Agnietė, vienintelė Geno tikrai mylėta mergina, tragiškai žūsta jūroje, ir tik gerokai po jos mirties Genas gauna jam rašytus mylimosios laiškus, kur viskas paaiškinta: jokios neištikimybės nebuvo! Geno senelį staiga aplanko skustagalviai narkotikų platintojai, kuriems Genas smarkiai prasiskolinęs, ir pareikalauja parduoti jiems nuosavą žemės rėžį prie ežero. Kitą dieną senelis reketininkus pasitinka su užtaisytu šautuvu, ir anie sušaudytomis padangomis išsinešdina iš kiemo. Ir tai lemia paskutinįjį puslapį, jo intrigą: tie patys narkotikų „baronai” į namus parveža neatpažįstamai suluošintą, suniokotą Geno kūną. Knygos moralas aiškus. Moralios prozos adoratorius Jonas Linkevičius gali džiūgauti, nors man moralizuojančioji knygos tendencija labiausiai ir užkliuvo, knygos pabaiga labiausiai nuvylė. Ir dar tai, kad taip skubiai, karštligiškai į tą moralizuojantį finalą eita. Lyg ir taip jau nebūtų pertempta moralinė, etinė pasakojimo styga; staiga nei iš šio, nei iš to Mantė Komkaitė, geriausia Geno sesers Lotos draugė, pastarajai prisipažįsta nuo jos brolio besilaukianti kūdikio. Nereikalingas fragmentas. Kuriam plėtoti, gilinti knygoje paprasčiausiai nebelieka vietos, be to, nenuoseklus jis atrodo ir Geno psichologijos požiūriu: bėgdamas nuo tikrai jį mylinčios Vygos, jis deklaravo kitas, gerokai pesimistiškesnes, pažiūras.

Kadaise Juozas Baltušis bene keturis kartus visiškai kitaip perrašė jau visų pripažintos ir išgirtos „Sakmės apie Juzą” pabaigą. Tad ir V. Račickui derėtų pagalvoti, ar nepakartoti metro patirties. Tris ketvirtadalius knygos tiesiog pavydėtinai smagu skaityti: viskas motyvuota, viskas subtiliai niuansuota. Ir kalba graži, kas vis rečiau ir rečiau mūsų prozoje pasitaiko. Visi šalutiniai knygos veikėjai – įsimenantys, spalvingi ir išbaigti. Vien jau todėl, kad jie antraeiliai, ir jiems įtikinamai pavaizduoti užtenka vos vienos kitos portreto detalės, vieno kito charakterio štricho. Kai kam gal pasirodys, kad knygoje per daug mirčių (Gijomo savižudybė, galima Agnietės savižudybė ir pan.), bet man tai, kad knygoje atvirai ir „nuogai” kalbama apie mirtį, atrodo kaip itin didelis romano privalumas. Jei jau atvirai kalbame apie žiaurumą, smurtą, nemeilę, tai apie mirtį tuo labiau turime kalbėti. Ir kuo atviriau, tuo geriau.      

Valdemaras Kukulas