Ramunė Brundzaitė – knygos „Drugy, mano drauge“ autorė, literatūros apžvalgininkė, italų kalbos mokytoja, meninių performansų dalyvė.

Ramune, pasaulį išvydo tavo pirmasis kūdikis – Pirmoji knyga (PK), už kurią buvai apdovanota Jaunojo jotvingio premija. O aš dabar norėčiau mintimis nusikelti su tavimi į paauglystę ir prisiminti pačius pirmuosius eilėraščius. Kokie jie buvo, kas tau tada rūpėjo?

Mano paauglystės eilėraščiai buvo labai niūrūs ir liūdni. Jie kalbėjo apie mirtį, kapines, liūdesį, rudenį ir sapnus, kuriuose vieninteliuose jausdavausi gerai: „O tenais taip gera... / Ten aš g y v e n u! / Vaikštau po pražydusį prisiminimų parką, / Ir niekados nepavargstu...“. Žinoma, dabar skamba naiviai ir banaliai, tie tekstukai neturi meninės vertės, bet tada jie buvo terapija, padėjusi išgyventi. Paauglystė man buvo sunkus, vienišas laikotarpis. Draugų turėjau, bet jie buvo užsiėmę savo paaugliškomis bėdomis, manęs nesuprato. Tėvai – įsisukę savo darbų, rūpesčių rutinoje. O mane pradėjo pulti egzistenciniai klausimai – kam mes gyvename? Kokia viso to prasmė?  Kai su kuo nors bandydavau apie tai pasikalbėti, dažnai sulaukdavau tik pasišaipymų. Norėčiau prieiti prie tos liūdnos, pasimetusios paauglės, kokia buvau, ir pasakyti: „Viskas bus gerai, tai praeis, pamatysi! Tu, oi, kiek dar visko nuveiksi ir pasieksi!“ Man labai trūko suaugusiojo, kuris suprastų, palaikytų, išklausytų, pasakytų – visas šitas liūdesys ir tamsuma praeis. Skaičiau knygas – ten žmonės irgi liūdėjo, buvo nelaimingi ir jiems nereikėjo „blogų“ savo jausmų slėpti ar gėdytis. Kažkur ten, tarp romanų puslapių ar poezijos eilučių, sužibėdavo ir kokia prasmės žiežirba, pojūtis, kad ne veltui visa tai.

Užsiminei apie verčiamus puslapius, tad norėčiau paklausti, kokias vaikystėje ir paauglystėje tave įkvėpusias knygas galėtum įvardyti? Be „gotiškąjį“ tavo gyvenimo laikotarpį lydėjusio Mačernio, kokius dar rašytojus mėgai, ką galėtum rekomenduoti dabartiniams paaugliams?

Būdama trylikos gyvenau „Žiedų valdovo“ pasaulyje. Penkiolikos skaičiau Šekspyrą (jaučiausi baisiai intelektuali!). Mėgau Jurgą Ivanauskaitę, Aidą Marčėną. Kai šią vasarą sėdėjome su juo prie staliuko kavinaitėje ir redagavome mano eilėraščius, kartais imdavo suktis galva – kaip keista, kad taip ėmė ir išsipildė prieš dešimtmetį susvajoti dalykai. Tuomet mano pašnekovai buvo knygos, o dabar – jų autoriai. Pradėjusi rašyti eilėraščius pamažu ėmiau domėtis šiuolaikiniais lietuvių poetais. Iš pradžių paskaičiusi galvojau – na ir nesąmonė, argi čia poezija, gi nesirimuoja! (Marčėno tai dar bent rimavosi...). Sužinojau, kad egzistuoja net toks savaitraštis „Literatūra ir menas“. Ėmiau jį skaityti, išsirašydavau visokias protingas citatas. Manau, tas individualus domėjimasis kultūra, poezija, menu man davė kur kas daugiau nei pamokos trisdešimtiems gabių jaunuolių klasėje, gimnazijoje, kuri buvo laikoma prestižine, garsėjo deklaruojamomis katalikiškomis vertybėmis, bet dažnai kūrė žiaurią, konkurencingą atmosferą ir per pamoką apsiverkusią paauglę tiesiog išprašydavo iš klasės, kad neblaškytų kitų.

Esi pakeitusi bent keletą mokyklų – šios patirtys matyti ir iš vieno tavo eilėraščio, prasidedančio Nijolės Miliauskaitės epigrafu. Koks, tavo galva, yra mokyklos ir kūrybiškumo santykis – kūrybiškumas mokykloje daugiau ugdomas ar žlugdomas? Kaip manai, ar savarankiškas lavinimasis, mokymasis namuose gali atstoti privalomas švietimo programas?

Iš viso pakeičiau penkias mokyklas... Koks išlepimas! – sakytų kas nors. O aš sakyčiau, kad mokykla yra džiunglės, bet mes neprivalome gyventi remdamiesi evoliucijos šūkiu išlieka tik stipriausi. Dažnai silpnieji turi daug didesnių stiprybių, tik jų plika akimi nesimato. Buvau jautrus, intravertiškas vaikas. Galiausiai atsigavau dešimtoje klasėje perėjusi į privačią mokyklą. Ten klasėse buvo mažai mokinių, mokytojai galėjo būti atidesni kiekvieno vaiko poreikiams. Išlaikiau egzaminus šimtukais, geriau už daugelį buvusių gimnazijos klasės draugų. Žinoma, man labai pasisekė, kad tėvai galėjo mokėti už mano mokslus (kita vertus, vėliau jiems nereikėjo mokėti už studijas universitete).

Labai tikiuosi, kad mokyklinė sistema keičiasi ir keisis vis sparčiau. Kol kas joje dar daugybė sovietinių reliktų. Pavyzdžiui, hierarchiniai santykiai (mokytojas ar mokyklos vadovybė visada teisi), siekis disciplinuoti, kontroliuoti: uniformos, kameros, rakinamos durys. Mokiniai ne sudominami, motyvuojami, bet verčiami kalti informaciją (kurią šiais laikais labai lengva rasti naudojantis Google), gąsdinant, žeminant, lyginant su kitais, „geresniais“, vaikais. O juk visi mes esame skirtingi, skirtingų gabumų, poreikių, vieni mokosi greičiau, kitiems prireikia daugiau laiko. Žinoma, yra daug puikių pedagogų, mokyklos darbuotojų, bet jie ribojami sistemos, egzaminų tvarkos, visokių iš aukščiau nuleidžiamų reglamentų. Mokykla vis dar orientuota į vaikų, paauglių suvienodinimą, individualumo slopinimą. „Taip vaikai užauga žmonėmis, kurie nežino, ką daryti, kai jų niekas neverčia. Jie nežino, ką iš tikrųjų nori daryti“, – sako apie alternatyvas mokykliniam ugdymui kalbantis Giedrius Cikanavičius.

Dešimtoje klasėje keletą mėnesių teko mokytis individualiai, bet man ta sistema nepasiteisino, jaučiausi tik dar labiau atskirta ir vieniša, o klasės draugai (dažnai ir mokytojai) žiūrėjo kaip į raupsuotąją. Tada buvau viena tokia visoje mokykloje, išprašyti individualų mokymosi planą buvo labai sudėtinga. Bet jei tuo būtų labiau domimasi ir daugiau apie tai kalbama, suteikiamos palankesnės sąlygos, manau, tai galėtų būti puiki alternatyva – ypač jautresniems, labiau į individualumą linkusiems vaikams.

Tikiuosi, šį interviu perskaitys bent vienas mokyklos vadovas. Tiesa, pokyčiai jau vyksta, mokyklos atsiveria įvairesnėms iniciatyvoms ir, kas atrodo itin svarbu, – auga mokinių aktyvumas, kūrybiškumas, jie po truputį pripažįstami lygiaverčiais partneriais ugdyme. Pavyzdžiui, neseniai teko lankytis Balsių mokykloje, kurioje vaikai patys organizuoja ir veda kitiems mokiniams būrelius.

Žinoma, viso to, ką išvardijai, vis dar apstu. Nepaisant to, mokyklą sėkmingai baigei ir įstojai į lietuvių filologiją ir italų kalbą. Ar italų kalbos ir kultūros studijos bei kelionė į Italiją turėjo įtakos tavo kūrybai? Esi pamėgusi „prieblandos“ poetus, kuriuos ten studijavai. Ar kada mąstei, kiek itališkos tradicijos esama tavo poezijoje (ne vien „Undinės giesmėse“)?

Žinoma, italų kultūra mane labai paveikė. Literatūra gal truputį mažiau, nes nesu dar tiek daug jos skaičiusi. Man vėl kyla noras prieiti prie liūdnosios paauglės, tebegyvenančios kažkur giliai manyje ir pasakyti: o žinai, tu gyvensi Italijoje!

Kadangi nemažai keliavai, turbūt esi sukaupusi pakankamai medžiagos prozai. Ir pati ne kartą esi užsiminusi apie galimybę rašyti noveles, eseistiką. Ar tam kaip nors ruošiesi, miklini plunksną? Gal jau turi numačiusi, kokia tema galėtų būti kita tavo knyga?

Eilėraščiai ateina savaime, kaip kokie mažyčiai peliukai. O jei neateina, tai negaudau jų. Na, gal nebent kartais patrupinu sūrio... O prozai reikia laiko, galimybės atsidėti rašymui kaip normaliam darbui, kai prie teksto kasdien praleidi beveik tiek pat valandų, kiek prie kompiuterio dirbdamas biure. Norėčiau kada nors išleisti eseistikos rinkinį, kuris pasakotų apie įvairius Vilniaus mikrorajonus, jų mažytes bendruomenes – vienišus žmones, vedžiojančius megztiniais aprengtus šunis, prie parduotuvių kasdien stoviniuojančius vyrus, vietines kirpyklas ir jose dirbančias moteris su nesikeičiančiomis cheminėmis šukuosenomis, liūdnas prekybos centrų kasininkes, daugiabučių prieangiuose susėdusias lyg iš kaimų teleportuotas bobutes su skarelėmis...

Apie tai, ką kiekvienas matome kasdien aplink save, tik galbūt nesureikšminame. Tavo eilėraščiuose irgi dažnai atsispiriama nuo, regis, nereikšmingų, kone buitinių detalių, ir pereinama prie egzistencinių pamąstymų arba iš kasdienių žodžių sąskambio kuriamos naujos netikėtos prasmės. Būtis ir buitis – kiek jos tavo kūryboje atskiriamos ir neatskiriamos?

Tas žodžių būtis ir buitis žaismas jau šiek tiek nuvalkiotas, bet jis puikiai iliustruoja, kad tai, ką vadiname gyvenimo proza, rutina, ir tai, kas „gilu“, susiję su egzistenciniais klausimais, gali skirtis labai mažai, vos viena raide ir brūkšneliu. Tai labai arti. Juk tada, kai tempiame pirkinių maišus iš parduotuvės, plauname indus ar galvojame, ką valgysime vakarienei, mirtis niekur nedingsta. Ji tykiai stovi už nugaros ir laukia, kol galės priminti apie save.

Poezija tau – būtina savirealizacijos, saviraiškos priemonė. Bet gal įsivaizduoji save ir kitose srityse, pavyzdžiui, visuomeninėje veikloje?

Šiuo metu mano saviraiškos priemonė iš tiesų yra poezija (nors ne tik). Bet nežinau, kaip bus ateityje. Nežinau, ar visą gyvenimą rašysiu. Galbūt save realizuoti pradėsiu kur nors kitur, kad ir tavo minimoje visuomeninėje veikloje. Esu dirbusi su vaikais – mokykloje dėsčiau italų kalbą, savanoriavau vaikų stovykloje, norėčiau išmėginti save ir kitose srityse. Pavyzdžiui, darbe, susijusiame su kova už žmogaus teises, kultūros sklaida. Darbas nebūtinai teikia džiaugsmą, bet nebūtinai jo ir neteikia. Puiku, kai darai tai, kas tau patinka, padeda išreikšti save, pajusti prasmę ir iš to dar gali pragyventi.

Idealus skaitytojas – ar turi tokį susikūrusi? Ar tau svarbu, ką jis mėgsta, skaito, veikia, kuo gyvena?

Man svarbu, kad jis mano tekstus skaito! Ačiū jam!

Parengė Martyna Bražiūnaitė