1.
Mazetti, Katarina
Bandykim nekalbėti apie Dievą
Dienoraštis / iš švedų kalbos vertė Agnė Kudirkaitė. - Vilnius: Vyturys, 1999. - 133 p.- (Iš "Vyturio" kišenės).
Švedija – kaimyninė mūsų šalis, nes mes gyvename prie tos pačios - Baltijos jūros. Nukeliaukime ten ir pasekime vieną istoriją, kuri nutinka paauglei Linėjai.
Linėjai penkiolika. Ji turi puikų humoro jausmą, tačiau merginai sunkoka rasti draugų. Juk ne kiekviena mergina aukštaūgė. Ją „iš karto ištinka erdvės baimė, jei (…) priversta viena pasirodyti atviroje vietoje“ ar yra „visų matoma“. Mokytojai ją „nuolat su kuo nors painioja“. Linėja skaito knygas, moka groti gitara, savaitgaliais uždarbiauja, kad turėtų pinigų kosmetikai, Kalėdų dovanoms ar kinui.
Netrukus Linėja susidraugauja su panašia mergina, jos abi puikiai sutaria, nes nuo nuobodybės gelbsti juokeliai. Ji, beje, Pija ir mokosi paralelinėje klasėje. Kai turi tokią draugę kaip Pija, nuotykiai garantuoti. Merginos pramogauja kavinėse. Per kūno kultūros pamokas jų neišskirsi - joms patinka perdavinėti po krepšiu kamuolius. Linėja mano, kad „tokie dalykai žmones labiau suartina nei tai, kad visai atsitiktinai kam nors esi giminė“.
Linėjos draugas Markas - galbūt dar viena merginos „įsimylėjimo“ fantazija, tačiau juk dėl to lengviau gyventi, ar ne?
Močiutės name Linėja turi sieną, prie kurios praleidžia daug laiko. Kodėl? „Sienos nepradeda prieštarauti ir siūlyti nesąmonių, kurių tu nenori nė girdėti, bet vis tiek lieki paveiktas ir nebegali aiškiai mąstyti“. Yra dalykas, kurį Linėja turi pamiršti. Tačiau jos močiutė primygtinai teigia: kad pamirštum, pirmiausia reikia viską iš pradžių atsiminti. Linėjai neduoda ramybės klausimas: „Ar pasibaigia draugystė, kai miršta vienas draugų, gal tiesiog užgęsta kaip užspausta cigaretės nuorūka?“. „Kodėl, po galais, ji [Pija] nė nebandė apie tai papasakot, tegu kas tai būtų buvę, ir kaip galėjo ji net neatsisveikinti su manim, laišku ar kokiu kitu būdu?“.
Skaitysite ir suprasite, kodėl reikia branginti draugystę, kodėl tiesiog būtina išsikalbėti, jei tave ištinka netektis. Su tuo Linėja ir bando susidoroti. Kaip jai seksis?
Malonaus skaitymo!
Violeta Juodelienė
2. Išrinkta lapkričio Mėnesio knyga
Picoult, Jodi
Devyniolika minučių
Romanas / iš anglų kalbos vertė Mėta Žukaitė. - Vilnius: Alma littera, 2010. - 554 p.
„Per devyniolika minučių galima nupjauti veją priešais namą... gali nudžiaustyti ir sulankstyti penkių asmenų šeimos skalbinius... Per devyniolika minučių užsisakai picą ir tau ją pristato... Per devyniolika minučių gali sustabdyti pasaulį arba tiesiog nušokti į prarają...
...Per devyniolika minučių gali atkeršyti.“
Kiek kartų teko girdėti, kad kažkur pasaulyje mokinys iššaudė savo klasės draugus, mokytojus ir visus, kurie tuo metu buvo jo kelyje? Pastaruoju metu tikriausiai dažnai. O kiek kartų teko girdėti, kad šaudytojas po to nusišovė? Pabandykite suskaičiuoti, kiek tų, kurie bandė atkeršyti, liko gyvi. Dažniausiai pabaigoje jie nusižudo. Nustebę draugai, tėvai ir kaimynai nesupranta, kas tokio turėjo nutikti, kad tylus, ramus vaikas griebiasi ginklo. O tas, kuris turėtų atsakyti į visus klausimus, neišlieka.
2007 metų kovo 6 dieną Piteris Hautonas įėjo į Sterlingo vidurinę mokyklą nešinas kuprine, pilna užtaisytų ginklų, ir iššaudė daugybę žmonių. Jo veiksmai buvo suplanuoti nuo pradžios iki galo. Piteris elgėsi kaip kompiuteriniame žaidime. Jis žinojo, kas yra pagrindiniai taikiniai, kur reikia taikytis, kad žmogus neišgyventų. Tik Piteriui nepasisekė viena plano dalis: jis liko gyvas. J. Picoult bando atsakyti į klausimą: „kodėl taip atsitiko?“.
Knygoje žingsnis po žingsnio atskleidžiamas Piterio Hautono pasaulis. Nuo pat pirmos dienos mokykloje iš jo tyčiojosi ir jį skriaudė. Viskas prasidėjo nuo priešpiečių dėžutės išmetimo pro autobuso langą ir baigėsi kasdienėmis patyčiomis ir smurtu. Kodėl jis niekam to nepasakojo? Piteris bandė kalbėtis su tėvais ir mokytojais, tačiau sulaukdavo patarimo neužkliūti kitiems. O kaip gali apsisaugoti nuo tų, kurie diena iš dienos tavęs tyko?
2007 metų kovo 6 diena įsimins visiems, kurie buvo nors šiek tiek susiję su Sterlingo vidurine mokykla. Tėvai gedi žuvusių vaikų. Mokytojai nebežino, kaip jiems elgtis su likusiais gyvaisiais. Piterio vaikystės draugė Džuozė kažką nutyli. Lyg bandydama apsaugoti Piterį, lyg save.
Ne vienam tenka pasirinkti, į kieno pusę jis stos. Ar verta ginti tą, kuris pasirinko kerštą? O gal net nereikia bandyti pateisinti Piterio veiksmų?
Ar kiekvienas žmogus, kad ir koks jis yra, turi teisę gyventi? O gal kartais kiti turi nuspręsti?....
Šioje knygoje plėtojamos temos, kurios turėtų būti aktualios kiekvienam paaugliui. Ypač dabar, kai patyčios mokykloje tampa įprastu dalyku, o nuskriausti silpnesnį – stiprybės ženklu. Todėl lapkričio mėnesį, kai dienos tampa vis trumpesnės, o naktys – ilgesnės, rekomenduoju susikaupti prie sudėtingos ir keliančios daug klausimų knygos.
Gero ir rimto skaitymo!
Aleksandra Strelcova
3.
Coolidge, Susan
Ką nuveikė Keitė
Apysaka / iš anglų kalbos vertė Viltaras Alksnėnas; iliustr. Eglė Kuckaitė. – Vilnius: Alma littera, 1999. – 221 p.
Amerikiečių rašytojos Susan Coolidge knyga „Ką nuveikė Keitė“ į rankas pateko atsitiktinai. Ieškojau bibliotekoje knygos ir stabtelėjau – ši dar neskaityta. Įsižiūrėjau į viršelį ir susidomėjau: sūpynės, pieva ir tokia simpatiška, vėjavaikiška mergaičiukė. Taip paglostė širdį!.. Ir knygos pavadinimas sudomino: ką tokia mergaitė turėjo nuveikti ir ką ji nuveikė?
Vaikystė yra vaikystė. Ką čia tokio, išskyrus žaidimus, galima daugiau ir nuveikti. Pasirodo, yra labai daug ir galima „nuveikti ką nors didinga“. Štai jums nutrūktgalvės Keitės istorija.
Knyga tarsi padalyta į dvi dalis: iki nelaimingo sūpynių skrydžio ir po jo. Apysakos pagrindinė veikėja Keitė Kar gyvena nedideliame Burneto miestelyje kartu su tėčiu ir trimis sesutėmis bei dviem broliukais. Keitė – iš jų vyriausia, todėl jai tenka dalis mamos pareigų (mama „išvyko į savo tolimą kelionę, iš kurios mėnesių mėnesius mažyliai vis dar laukdavo jos sugrįžtant“). Tik Keitė gerai prisiminė mamą, o visiems kitiems „ji tebuvo liūdnas, jaudinantis vardas, ištariamas sekmadieniais ir maldoje...“. Tėvelis daktaras Karas – mielas, švelnus, dėmesingas žmogus, bet labai užsiėmęs. Tad vaikus prižiūrėjo tėvo sesuo Izė. Ji elgėsi su vaikais labai maloniai, tačiau pyko, kad šie buvo „visai kitokie, negu ji pati vaikystėje“.
Labai smagu skaityti knygos skyrelius „Rojus“, „Kikeris“ bei „Pastogėje“. Tai tikras vaikų gyvenimas: jie čia žaidžia suaugusius žmones, rengia net „literatūrines piestas“, o žaidimas „Kikeris“ – pats įdomiausias ir triukšmingiausias. (Pabandykit. Patiks).
Jau iš pat pirmų puslapių pamilsti Keitę – tą dvylikos metų mergaitę, kuri labai myli ne tik brolius, seseris, bet ir kitus žmones, todėl turi didelį draugių būrį. Gal ir naivi, bet auksinės širdies mergaitė. Ji viską nori žinoti („nebuvo nieko tiek nuobodaus, kad ji negalėtų perskaityti iki galo“), viską padaryti ir visiems padėti. Bet negi įmanoma? Žinoma, būna ir tokia „Nesėkmių diena“ ( anot tėvelio, „dėl mažos vinutės pasaga nukrito“).
Tačiau ką Keitė būtų veikusi, jei nebūtų turėjusi tetos Helenos? Ir visai nesvarbu, kad ji ligonė. Tai ji nuskaidrino mergaitės „slogias dienas“ po to nelemto sūpynių skrydžio. Ši moteris prikėlė Keitę naujam Gyvenimui, parodė, kad ir ligos patale gali rūpintis savimi, kitais, gali įveikti skausmą ir net surengti artimiesiems tokias įspūdingas šventes, kaip Šv. Kalėdos, Valentino diena. Skausmų mokykloje tetos Helenos Kantrybės, Žvalumo, Rasti geriausią sprendimą, Vilties pamokos nenuėjo veltui. Mirus tetai Izei, Keitė perėmė į savo vaikiškas rankas namų vadžias ir tapo „namų siela“. (Argi ji galėjo pamiršti priešmirtinį mamos priesaką bei savo didįjį ketinimą: „Aš noriu nuveikti ką nors didinga“?!.)
Skausmo mokykla paruošė Keitę naujam skrydžiui.
Jūratė Kuliukienė
|
