AIVARĄ VEIKNĮ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS

Po kelerių gyvavimo metų mirus „Literatūrinei sostinės žiemai“, dienos šviesą, nakties tamsą ir net Trijų Kryžių kalną išvydo literatūrinio pasaulio naujagimis „Literatūrinės Vilniaus slinktys“. Pirmasis festivalis įvyko balandžio 8–9 d. Vilniuje. Vieną iš renginio idėjos autorių, „Slinkčių“ almanacho sudarytoją, subūrusį 25 autorius į 156 puslapius, jaunąjį poetą AIVARĄ VEIKNĮ gegužės 4 dieną, prieš prasidedant „Slinkčių“ skaitymams, kalbino TOMAS TAŠKAUSKAS.

Kaip gimė idėja rengti „Slinktis“?

2010 metų spalį paskambinau Mokytojų namų projektų vadovui Juozui Žitkauskui ir pasakiau, kad noriu parodyti savo kartą, surengti skaitymus, kuriuose dalyvautų stipriausi jaunosios kartos poetai. Na, o lapkritį, vedami poetės Erikos Drungytės ir filosofo Andriaus Konickio, jau lipome į sceną. Tokia pradžia. Sulaukę nemažo susidomėjimo, nusprendėme šią idėją tęsti ir organizuoti ilgesnį renginį – taip gimė dvi dienas trukusios „Literatūrinės Vilniaus slinktys“. Žinoma, kai kuriuose festivalio renginiuose pasigesta daugiau publikos, bet juk tai pirmasis festivalis, tad į jį ne visi spėjo tinkamai sureaguoti.

Kodėl būtent Vilniuje?

O kodėl ne? Juk Vilnius – Lietuvos sostinė ne tik geografine, bet ir kultūrine prasme, čia viskas prasideda, todėl buvo šiek tiek apmaudu, kad yra „Poetinis Druskininkų ruduo“ (PDR), „Literatūrinė Panevėžio žiema“, o mes neturime savo festivalio. Taip, yra Poezijos pavasaris, kuris be Vilniaus tikriausiai neįsivaizduojamas, bet vis dėlto tai ne Vilniaus, o visos Lietuvos, viso pasaulio šventė. Tad suskubome taisyti padėtį. Bet šis renginys jokiu būdu nekonkuruoja su Vilniuje vykstančiais Poezijos pavasario renginiais – veikiau juos papildo. Ir, manau, kuo daugiau panašių festivalių, kuo intensyvesnis kultūrinis gyvenimas, tuo šviesiau ir linksmiau gyventi.

Kodėl būtent slinktys?

Poetinis nušvitimas įvyko, rengiantis jaunimo kūrybos vakarui lapkričio mėnesį. Niekaip nesugalvojau, kaip jį pavadinti. Ir staiga supratau – slinktys. O gal išgirdau „iš aukščiau“. Dar ir dabar abejoju savo autoryste. Kad ir kaip ten būtų, šis pavadinimas vis labiau man patinka. Ir skamba gražiai, ir žodis labai prasmingas – juk surinkti visus vienos kartos žmones jau yra tam tikra slinktis, vėliau ir ta karta po truputį slinksis, kol ją pakeis kita. Tad pavadinimas labai logiškas. Nors girdėjau ir siūlymų vadinti „Pagreičiais“...

Ir kitų Lietuvoje vykstančių renginių organizatoriai leidžia almanachus (PDR, „Poezijos pavasaris“). Kuo išsiskiria „Slinkčių“ almanachas?

Kiekvienas almanachas ypatingas ir unikalus kaip įvykusių renginių pėdsakas. Kalbant apie „Slinkčių“ almanachą, reiktų pabrėžti, kad čia, priešingai nei, tarkim, „Poezijos pavasario“ almanache, čia pateikiami kultūrinėje spaudoje arba autorių knygose (pavyzdžiui, Domanto Razausko, Mariaus Buroko, Donato Petrošiaus, Mindaugo Nastaravičiaus) jau publikuoti tekstai, kuriuos jungia bendra tema – miestas, žmogus mieste, Vilnius. Dėl to matau ir pliusų, ir minusų.

Festivalis buvo labiau skirtas jaunimui (viename iš septynių festivalio renginių, poetinėse dvikovose, jaunieji autoriai net turėjo progą vyresniosios kartos autoriams mesti baltą pirštinę), todėl ir almanache beveik vien jaunimo kūryba – vyriausiam „Slinkčių“ autoriui Rimvydui Stankevičiui vos 38-eri. Vis dėlto nesinorėjo surinkti vien tik jaunus, niekam nežinomus ar mažai žinomus kūrėjus, tekstų prašiau ir iš literatūriniame pasaulyje jau įsitvirtinusių autorių, kaip antai minėto Rimvydo Stankevičiaus ar Gintaro Bleizgio, kad tą jaunimą galėtume palyginti su vyresniaisiais poetais.

Trumpai papasakokite, kaip atrinkote almanacho tekstus. Ar būta nepatekusiųjų?

Taip, dalis tekstų į almanachą nepateko, bet tai pačių autorių kaltė – nespėjo laiku atsiųsti, nes almanachą sudaryti ir išleisti šiemet teko labai greitai – mažiau nei per mėnesį. Tie, kurie buvo atmesti, – neatitiko tematikos arba netilpo į almanachą, nes jo puslapių skaičius buvo ribotas. Nors ir apmaudu kai kurių neįtraukti...

Dalyvaujant literatūriniame gyvenime, tam tikri dalykai tampa akivaizdūs, pavyzdžiui, kad Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas ir kiti patyrę poetai blogai rašyti jau nesugeba, todėl kiekviena jų knyga ir skaitymas – šventė. Bet mane vis dėlto labiausiai domino jaunimas. Daugelyje literatūrinių festivalių, tarkim PDR, vyksta jaunųjų poetų skaitymai. Buvusiame Poezijos pavasaryje irgi vyko jaunimui skirtas vakaras Kaune – „Jaunųjų lyra“, dar yra „Sueiliuotas pavasaris“. Dalyvaudamas tokiuose skaitymuose, susipažįsti beveik su visais jaunaisiais autoriais ir jų kūrybos atrinkinėti net ir nebereikia.

Skaitoma poezija skamba kitaip, tad buvo baisu, kaip į vieną vietą surinkti jaunųjų autorių tekstai atrodys išspausdinti, ar nebus per silpni. Bet, ačiū Dievui, mano lūkesčiai pasiteisino.

Per vieną „Slinkčių“ festivalio renginį Aidas Marčėnas, gerą pusvalandį vartęs almanachą, pasakė, kad iš visų jame publikuotų autorių „atsisijos“ ir liks kokie 3–4 poetai. Tikiuosi, kad bus daugiau.

Kaip kilo mintis į almanachą įtraukti nuotraukų?

Labai paprasta – norėjau rinkinį paįvairinti, kad būtų malonu ir pažiūrėti. Nenorėjau, kad almanachas džiugintų vien tekstais. Skaityti tekstą ir paskui pamatyti nuotrauką – tai reiškia praplėsti ir estetinį išgyvenimą.

Atrenkant nuotraukas „Slinktims“, kilo mintis, kad šiuolaikiniai jaunieji menininkai universalūs – jie ir rašo, ir tapo, ir dainuoja, ir fotografuoja.

Literatūros kūrimas yra dialogas. Juk dažnai mintis parašyti tekstą gimsta perskaičius kito autoriaus kūrinį. Juk ir nuotraukas galima laikyti tekstais. Galbūt ir dėl šių nuotraukų gims naujų eilėraščių, kurie bus publikuoti kitų metų almanache?

O kas Jums iš almanacho autorių, tekstų labiausiai patiko?

Labai keblus klausimas, nes dabartinėje kultūros spaudoje labai madinga visus skirstyti į būrelius, vadinti „mafijomis“ ir panašiai. Jeigu dabar pasakysiu, kad labiausiai patiko Rimvydo Stankevičiaus, Mindaugo Nastaravičiaus, Vytauto Stankaus, Vainiaus Bako tekstai ir rimuojančios autorės Dovilė Kuzminskaitė, Rasa Milerytė, kurias Valdemaras Kukulas yra pavadinęs Aido Marčėno „epigonėmis“, kas nors vėl tvirtins, kad priklausome vienai literatūrinei klikai... Antra vertus, geriau priklausyti talentingų poetų klikai, negu vaidinti talentingą, unikalų poetą, kurio unikalumas reiškiamas kritikuojant kitą.

Visi į almanachą patekę autoriai geri. Nuo poezijos iki prozos, kurios šiame almanache taip pat yra.

Tai pirmasis „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ festivalis ir almanachas. O kokie kitų metų planai?

Laukiame rudens. Ne kito pavasario, o būtent rudens, kai ir vėl organizuosime poezijos renginį, galbūt net universalesnį, prozos ir poezijos vakarą, bet taip pat skirtą būtent jauniesiems autoriams. Taip pat jau dėliojamos gairės antrajam „Slinkčių“ festivaliui, kuris vyks pavasarį, balandžio mėnesį.

Be to, turime minčių plėsti festivalį ir almanachą. Šiais metais jaunieji poetai lankė Vilniaus gimnazijas ir mokyklas. Kitais metais planuojame gimnazistus ir moksleivius įtraukti ne vien kaip klausytojus, bet ir kaip dalyvius. Ketiname organizuoti moksleiviams skirtą teminį konkursą ir surengti laureatų vakarą, o almanachą papildyti atrinktų moksleivių tekstais. Mėgstu pajuokauti, kad į almanachą reikia įtraukti ne tik literatūrinius „kūdikius“, bet ir „embrionus“, dar net negimusius autorius.