Upės sūnus: romanas / Tim Bowler; iš anglų kalbos vertė Laimutė Tiešienė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2010. - 189 p. - ISBN 978-9955-16-321-3

Anglų rašytojas Timas Bowleris tikriausiai Jums pažįstamas iš knygų „Apokalipsė“ ir „Žvaigždės ieškotojas“. Neseniai į lietuvių kalbą buvo išversta trečioji autoriaus knyga – „Upės sūnus“. 1997 m. išleista knyga iš karto buvo prilyginta klasika tapusiems kūriniams. 1998 m. T. Bowleris už ją gavo Karnegio medalį.

Didžiojoje Britanijoje ir Šiaurės Airijoje Karnegio medalis yra prestižiškiausias apdovanojimas už vaikų literatūrą. Medalis pavadintas amerikiečių filantropo vardu, kuris pagarsėjo kaip pirmasis viešųjų bibliotekų steigėjas ir finansuotojas. Karnegio medalio sumanytoja ir steigėja – Bibliotekų asociacija. Įdomu tai, kad už knygas, kurios yra nominuotos Karnegio medaliui gauti, balsuoja ne tik ekspertų komisija, bet ir įvairaus amžiaus skaitytojų grupės. Karnegio medalio įteikimo ceremonija vyksta birželio 7-ąją Britų bibliotekoje. Nors nugalėtojai negauna jokio piniginio paskatinimo (tik aukso medalį), jiems suteikiama proga atsidurti tarp garsiausių vaikų literatūros kūrėjų.

T. Bowleris – 20 knygų vaikams ir paaugliams autorius, gimė 1953 m. miestelyje, įsikūrusiame pietryčių Anglijos pakrantėje, ten kur Temzė įteka į Šiaurės jūrą. Baigęs mokyklą jis įstojo į Rytų Anglijos universitetą. Vienerius mokslo metus praleido Švedijoje. Po studijų T. Bowleris dirbo įvairiausius darbus, pradedant miškininku ir baigiant mokytoju bei vertėju. Nors ir dirbo įvairius darbus, rašytojas rasdavo laiko ir rašymui. Savo pirmąją išspausdintą novelę „Neūžauga“ (Midget) jis parašė būdamas dvidešimt penkerių. Jo naujausia knyga „Kraujo vaikas“ (Bloodchild) ir provokuojanti knygų serija „Ašmenys“ (Blade) yra įvardijamos kaip kvapą gniaužianti ir radikali fantastika.

Šiuo metu T. Bowleris su žmona gyvena mažame kaimelyje netoli Devono. Jo darbo vieta yra senas mūrinis ūkinis pastatas, kurį jo draugai praminė „Kiauryme varžtui“. Kai jo klausiama, kas jį įkvepia kūrybai, T. Bowleris teigia, kad „jo kūrybos šaltinis yra gyvenimas, meilė, galvojimas, jausmai, tikėjimas, stebėjimas, skausmas“. Visko, ką jis patiria, užtektų keliems gyvenimams, skirtiems rašymui.

Knygoje „Upės sūnus“ T. Bowleris pasakoja istoriją apie artėjančią mirtį ir susitaikymą su ja. Vieną dieną Džesei plaukiojant miesto baseine jos senelį ištinka širdies smūgis. Atrodė, kad vieną akimirką viskas buvo gerai, o kitą – jos senelis griebėsi už krūtinės ir kaip akmuo krito į vandenį. Sergantis ir silpnas, vos po kelių dienų ligoninėje, senelis užsispiria keliauti į kaimelį, kuriame gimė. Tėvai jį bando atkalbėti nuo tolimos kelionės, tačiau jis neperkalbamas. Atrodo, kad senelį užvaldžiusi ši mintis. Niekas nesupranta, kodėl žmogui, visą gyvenimą neigusiam praeitį ir mintis apie ją, taip svarbu sugrįžti į gimtinę. Kaip ir sunku suprasti, kodėl senelis iš paskutinių jėgų bando pabaigti paveikslą „Upės sūnus“. Dar keisčiau, kad jame pavaizduota tik upė. Jokios užuominos apie žmogų. Kas yra tas paslaptingas Upės sūnus, kodėl senelis neskuba jo nutapyti?

„Kuo ilgiau Džesė žiūrėjo į paveikslą, tuo aiškiau jautė ir nesamą berniuką. Tas jausmas augo, kol apėmė visą paveikslą – krantus, dangų ir pačią upę, kuri nesulaikomai traukė Džesę į paveikslą, į save, šaukė pirmyn, į tolimą jūrą“.

Atvykus į senelio gimtinę, Džesės ausis užgula upės keliamas triukšmas. Nepaliaujamas jos šniokštimas Džesei pažadina plaukikės atkaklumą. Ji nekantrauja panirti į upes vandenis, pažinti ją ir galiausiai nugalėti. Tačiau ramybės neduoda ir jausmas, kad ji ne viena, kad kažkas nematomas ją stebi...

Keliaudama upės ištakų link, Džesė pastebi berniuką, stovintį viduryje sraunios upės. Kas jis? Iš kur jis? Bandydama įžiūrėti jo veidą, mirkteli, ir jis dingsta. Keisčiausia, kad aplinkui negyvena žmonės, nėra sodybos ar stovyklavietės, iš kurios jis būtų galėjęs ateiti. Mintyse Džesė jį pavadina „Upės sūnumi“. Nors tada dar net nenutuokia, kokia teisi ji yra.

Sutikusi Upės sūnų Džesė negali nurimti. Ji vis bando su juo pasišnekėti, pažinti jį, suprasti, kas jis toks. Tačiau vienintelio pokalbio metu Džesei pasiūloma palydėti paslaptingąjį berniuką kelionėje upe į jūrą. Beprotiška kelionė tampa Džesės pareiga. Ji privalo plaukti, kad galėtų atsisveikinti su Upės sūnumi, kad galėtų atsisveikinti ir su seneliu, kad galiausiai pažintų save. Ir tik pačioje kelionės pabaigoje, kai pradeda trūkti laiko ir jėgų, Džesė suvokia, kad „Upės sūnus – ne prakeiksmas, greičiau palaiminimas ar dovana“.

„Upės sūnus“ – tai knyga, kuri priverčia mąstyti. Skaitant ją, atrandamos vis naujos, užburiančios ir įtraukiančios detalės. Šios knygos skaitymą galima prilyginti plaukimui upe į jūrą. Nesvarbu, kas laukia kelionės pabaigoje, plaukikas visam laikui pasikeičia.

Gero skaitymo!

Aleksandra Strelcova