Pirmiausia reikėtų pasakyti, kas paskatino atkreipti dėmesį į lenkų autorės Annos Piwkowskos knygą „Frančeska“. Tikrai ne ryškiai salotinis viršelis, nors jis išsiskiria tarp margaspalvių knygų upių lentynų vagose. Suintrigavo tai, kad „Frančeska“ Lenkijos IBBY buvo išrinkta geriausia 2014-ųjų metų knyga (pasvajokime: ak, kaip būtų nuostabu, jei į lenkų kalbą būtų verčiamos ir lietuvių laureatės...).

Knygos autorė, kaip skelbiama anotacijoje, ‒ garsi lenkų poetė, o pagrindinė apysakos veikėja trylikametė Frančeska turėtų leistis „į kelionę po nepažintą poezijos pasaulį“ aiškindamasi, ar gali moteris tapti poete. Atsakymą mes, suaugusieji skaitytojai, iš anksto numanome ‒ be abejo! Įdomu, kaip prie tokios išvados prieis Frančeska?
 
Jau iš pat pradžių akivaizdu, kad autorės užmojai ‒ patrauklia forma pateikti skaitytojui žinių apie poeziją kūrusius ir kuriančius rašytojus, o tam jai atrodo tinkamiausia savo veikėją parodyti vargiai ką šioje srityje beišmanančią: „(...) labai mėgo poeziją. Gal tai ir per skambiai pasakyta, nes iš tiesų žinojo tik du tikrus eilėraščius. Tai yra tokius, kurių nereikėjo mokytis mokykloje. Kai buvo dešimties metų ir sirgo angina, mama atnešė jai dvi eilėraščių knygeles. Vienos viršelis buvo su paukščiais, o kitos ‒ geltonas, šiugždančiu celofanu. Iš pirmosios tada išmoko atmintinai labai ilgą eilėraštį. Jis buvo apie Krokuvą ir užburtą puskarietę“ (p. 10). Išmoktasis eilėraštis ‒ lenkų poeto Adamo Asnyko. Kitas ‒ Konstanto. Frančeska dar prisimena Janą Kochanowskį, parašiusį „Raudas“. Viskas. Ar tikrai įtikinama, kad trylikametė būtų girdėjusi tik šiuodu poetus? Galima būtų priimti jos logikos taisykles: „tikri eilėraščiai“ ‒ tai tie, kurių nesimokoma mokykloje. Tačiau taip samprotauti galėtų nebent pradinukas. Paaugliai tokie naivūs nebūna. Ir dar gerokai su logika prasilekianti atrodo pozicija, kad knygos veikėja nėra girdėjusi nė apie vieną poetę moterį. Jei būčiau naivioji skaitytoja, kuri iš šios knygos tikisi ir šiokių tokių žinių apie poezijos vietą Lenkijos kultūroje, tai pamanyčiau, kad lenkų vaikai užauga be eilėraščių. Lietuviai, pavyzdžiui, turi Violetą Palčinskaitę, Ramutę Skučaitę, iš „suaugusiųjų repertuaro“ jie nuo mažens girdi kalbant apie Salomėją Nėrį... o lenkai ką? Nugalėjusi gėdą dėl savo neišprusimo ir nesugebėjimo iki šiol rimčiau pasidomėti kaimynais, ėmiau blaškytis po feisbuką ieškodama bičiulių, kurie turi kokių nors ryšių su Lenkija ir „iš bendro išsilavinimo“ galėtų pavardyti man bent keletą poečių, kurios lenkams būtų žinomos nuo vaikystės. Ir štai ‒ Marija Konopnicka, Janina Porazińska, Ewa Szelburg-Zarembina, Anna Onichimowska, Wanda Chotomska... Visų man rekomenduotųjų neminėsiu. Tačiau pasijutau lyg lobių skrynią atvėrusi. Akivaizdu: Frančeskos „neišmanymas“ yra veikiau literatūrinė priemonė sustiprinti jos atradimus nei reali Lenkijos vaikų ir paauglių situacija.  

Tad nuo ko pradeda Frančeska? Džiugu, kad ji pirmiausia susipažįsta su pasauline poezijos tradicija. Rinkti žinių apie poezijos kūrėjas ji keliauja į biblioteką ‒ ten atranda Sapfo, „didžiausią senovės poetę“. Vėliau, pasitelkusi paiešką kompiuteryje, aptinka Agnieszką Osiecką (šią minėjo ir mano apklaustieji žmonės), Haliną Poświatowską, Anną Śvirszcyńską. Dar ‒ vduramžių poetę ir mistikę Hildegardą Bingenietę. Sekti paskui Frančeską atradimų keliu darosi įdomu, nors šiek tiek glumina, kad apie paieškas ji kalba gana sausu stiliumi, konstatuojamaisiais sakiniais, net jei savo svarstymus ar nuostabą išreiškia klaustukais ir šauktukais: „Bet kuo ilgiau Frančeska skaitė apie Hildegardą, tuo mažiau suprato. Sunku pasakyti, ar ta Hildegarda buvo poetė. Tai yra ji buvo ir poetė, nes rašė eiles. Bet šalia to kūrė spektaklius ir muziką jiems, tai yra lyg ir operas. Na ir, kas Frančeską prislėgė labiausiai, ji buvo mistikė. Ji patirdavo regėjimų ir manė, kad turi tiesioginį ryšį su Viešpačiu Dievu. Ir dar tai buvo moteris, kuri viduramžiais, kaip Frančeska žinojo, nebuvusiais labai palankiais moterims, savo idėjomis įtikino vyskupą ir net patį popiežių!“ (p. 45).

Frančeskos „kelionė“ į poezijos pažinimą trunka apie metus: apysakos pradžioje jai ‒ trylika, pabaigoje švenčia keturioliktąjį gimtadienį. Tai ne vien Lenkijos kūrėjai: knygoje minimi Tomas Waitsas, Nickas Cave᾽as, Sylvia Plath, Anna Achmatova ir kt. Jos atrastieji poetai gana neblogai „sukimba“ su mergaitės išgyvenimais. Iš šiuolaikinių Lenkijos poečių Frančeskai daro įspūdį Nobelio premijos laureatė Wisława Szymborska, kuri atvyksta į susitikimą su skaitytojais Varšuvos Karališkoje pilyje, tad mergaitė turi galimybę gyvai išgirsti jos skaitomas eiles. Džiugu, kad apysakoje ne tik kalbama apie poeziją, bet ir pateikiama jos fragmentų. Eilėraščius iš lenkų kalbos vertė poetas Vladas Braziūnas, tad ir lietuvių skaitytojas gali pajusti stiprų jų meninį poveikį. Neprasti ir knygos veikėjos Frančeskos sukurti eilėraščiai: juk knygos autorė A. Piwkowska yra geriau žinoma kaip poetė, o ne kaip prozininkė.

Susidaro įspūdis, jog ši A. Piwkowskos prozos knyga parašyta gana netolygiu stiliumi: tai bandoma kalbėti gyvu, paaugliams būdingu registru, tai pereinama į sausesnį pasakojimą, ilgus, moralizuojančius samprotavimus, tai prabylama vaizdinga, poetei sava, kalba. Sklandžiai tai perteikti pavyko patyrusiam vertėjui Kaziui Uscilai. Nemaža vaizdingų aprašymų, tad kartais pasijusdavau lyg nublokšta į laikus, kai kūrė Ch. Dickensas: „Taip einant nuo ąžuolų jai po kojomis krito gilės ir traškėjo po batais arba aštriuose dantyse rudų voverių, kurios pasirodydavo nežinia iš kur ir greitai sprukdavo su savo grobiu. Bet kai Frančeska išėjo iš parko į judrią gatvę, pajuto, kad ramybė staiga išnyko beveik nepastebimai, lyg ant spalvoto to skaidraus rytmečio stiklo būtų atsiradęs plonas rėžis. Frančeska labai vertino ramybę ir harmoniją, mėgo jaustis savo vietoje pasaulyje kaip voverės, kaštonai ar gilės“ (p. 48). Manau, kad prie tokios lėtos sakinių tėkmės sudėtinga priprasti ir šiandieniniam paaugliui. Ir vis dėlto rekomenduočiau priprasti. Nes pripratus galima pajusti ir skaitymo malonumą, ir poezijos grožį, o galbūt net priartėti prie to, ką vieni vadina tiesiog sutapimais, kiti ‒ gyvenimo magija.

Dar vienas dėmesio vertas pastebėjimas: Frančeska gebėjimus kurti eilėraščius savyje atranda tartum atsitiktinai ‒ po to didžiulio sukrėtimo, kai mama paguldoma į ligoninę ir ji lieka viena: „Frančeska nežinojo, kad tą naktį jos gyvenime viskas keitėsi. Lyg būtų įsisiautėjusios kokios stebuklingos galios, kuriomis ji netikėjo. Tik žinojo, kad mama yra ligoninėje ir, apimta liūdesio ir baimės, parašė kažką panašaus į eilėraštį“ (p. 13). Tas pirmasis tekstas ‒ „kažkas panašaus į eilėraštį“, labiau primena užkalbėjimą, eilėmis sudėliotą burtą, ir svarbus tik pačiai Frančeskai. Skaitytojas mato, koks jis netobulas. Frančeskos eilėraščiai pastebimai tobulėti ima tik tuomet, kai ji geriau susipažįsta su išliekamąją vertę turinčių autorių kūryba. Mergaitė jų nemėgdžioja, kuria apie tai, kas aktualu jai pačiai, tačiau kartu nešiojasi širdyje labiausiai jai įsiminusius pripažintų poečių posmus.     

Jei ši istorija būtų tik apie jautrios sielos mergaitę, atrandančią, kad ir pati gali kurti eilėraščius, veikiausiai knyga nepatrauktų kitokio tipo skaitytojų dėmesio. Tačiau Frančeskos problemos ‒ universalios. Siužetinė linija imama plėtoti nuo lūžio momento: mamą išveža į ligoninę, tad pasirūpinti vaikaite tenka senelei, kuri iki tol apie Frančeskos egzistavimą nė nežinojo, o ir į senelę visiškai nepanaši: „Bobšė tikrai neatrodė taip, kaip turi atrodyti senelė. Jos tamsūs plaukai buvo iki pusės skruostų, dailiai padažyti, ji pati buvo liekna, aukšta ir vilkėjo lininį kostiumėlį. Nuo jos dvelkė kvepalais ir neslepiamu susinervinimu“ (p. 14). Tėčio Frančeska nemačiusi septynerius metus, jis turi kitą šeimą, bet ta šeima jam nėra antroji: Frančeskos mama dukters susilaukė nuo vedusio vyro ‒ dvidešimčia metų vyresnio chirurgo. Šiek tiek netikėta tai rasti paauglių literatūroje: apie tėvų skyrybas ir gyvenimą tik su vienu iš jų kalbama neretai, tačiau kai kuriuos gyvenimo užkulisius stengiamasi apeiti. Nemažai dėmesio skiriama ir Frančeskos senelei Evai ‒ kai kurie skyriai (knygoje jie vadinami „scenomis“, ir veikiausiai ne be pagrindo: Frančeskos senelė teatre kuria spektaklių scenografiją) skirti jos gyvenimui paaiškinti ir yra pavadinti „XII scena. Kurioje į viską žiūrime iš Evos pozicijų“ arba „XVII scena. Kurioje į paskutinius įvykius vėl žiūrime Evos akimis“... Tai vėlgi glumina tiesmukumu: „Žiūrėdama į augančią dukterį, Eva galvojo apie visus vyrus, kurie perėjo per jos gyvenimą. Gal jie žadino malonių ar blogų prisiminimų, bet niekada negalėjo užpildyti tuštumos, buvusios Evoje nuo vaikystės. Juodas krateris, meilės alkio lava“ (p. 77); „...nuo to laiko žinojo, kad jos gyvenimas yra Nataša ir teatras, o vyrai yra tik sapnas, arba, ką ten besakysi, siūbuojančių laiptų pakopos“ (p. 78); „Jai buvo keturiasdešimt ir jautėsi tikrai jauna. Dar galėjo turėti viską, net antrą vaiką ir antrą šeimą. Taip, mąstė apie tai. Stengėsi vilioti vyrus. Veikiau tokius perspektyvius. Kol vieną dieną po vidutiniškai pavykusio pasimatymo grįžo į savo butą Žolibože ir kažko ieškodama stalčiuje surado seną Natašos meškį“ (p. 81).

Knygoje ryškinama mintis, kad visos Evos problemos ‒ dėl alkoholio: gėrė jos abu tėvai advokatai, geria ir ji. Neapsikentusi tokio mamos gyvenimo būdo, duktė palieka Evą ir, iki Frančeskai sukanka trylika metų, neduoda apie save jokios žinios. Eva, kaip ir dažnas alkoholikas, puikiai suvokia savo priklausomybę ir to padarinius: „Tai alkoholis iškasė tą siaubingą baimės ir meilės stygiaus duobę, kuri jokiu būdu nesidavė užpilama“ (p. 103). Tačiau man, kaip skaitytojai, pradeda rodytis, kad esu įtraukta į nesibaigiantį alkoholiko nuopuolių ir pakilimų ratą, jo pažadus atsitiesti ir atkryčius, tad natūraliai kyla klausimas ‒ o tai ką tuo norima pasakyti paaugliui? Galbūt siekiama atpažįstamumo efekto ‒ alkoholikų vaikas, skaitydamas Evos istoriją, bus sukrėstas gavęs galimybę pažvelgti į gyvenimą „iš Evos pozicijų“, t. y. čia, lyg veidrodyje išvys sau artimo žmogaus atgailą, kuria leidžia sau patikėti, o paskui vėl nusivilia, ir taip daugybę kartų. Moralas aiškus ‒ nevartok, net nepradėk. Tiesa, Evai viltis paliekama ‒ tai jos ryšys su vaikaite Frančeska, kuri yra lyg tiltas, jungiantis ją su kadaise išėjusia iš namų dukra. Gana įprastas „scenarijus“ siužetui: iš pradžių Frančeska į Evą žiūri priešiškai, vadina „bobše“, paskui jos nuomonė keičiasi ‒ dėl galimybės geriau pažinti senelę ir prie jos palengva prisirišti. Knygos pabaiga kvepia happyendu: Frančeskos mama sustiprėja, išleidžiama iš ligoninės, ji nieko prieš bendravimą su Eva, o simboliškai tai dar parodoma kadaise Evai dovanoto paveikslo istorija: nuo „Rojaus“ iki „Sudeginto rojaus“ ir galiausiai ‒ atnaujinto, sugrąžinto „Rojaus“ ‒ ši pasakojimo linija priartėja prie pasakinės plotmės: senutę rožių augintoją Frančeska suranda atsitiktinai klajodama miesto gatvėmis, ir tik gerokai vėliau paaiškėja, kad ji yra būtent toji dailininkė, kuri nutapė lemtingąjį paveikslą. Prie knygoje nutinkančių mistinių dalykų priskirčiau ir Frančeskos susitikimą su Dalai Lama: jai pasirodė, kad šis kalbėjęs jai suprantama kalba.     

Na, ir Frančeskos mokyklinis gyvenimas... Laimė, ji nėra vien „priemonė“ išryškinti suaugusiųjų problemas. Frančeska klasėje laikoma poezija susidomėjusia keistuole, ji nuolatos kovoja su drovumu, bet turi keletą patikimų draugų, stebi savyje bundančią pirmąją meilę patekdama į savotišką trikampį: vaikystės bičiulis Macius ar žavusis Marcinas? (Vardai panašūs, tad tokiai skaitytojai kaip aš kartkartėmis susipainioja, reikia tam tikro budrumo ‒ o čia apie kurį?..). Tačiau čia didelių atradimų nepadaroma, tik patvirtinama sena tiesa, kad dairydamasis idealo esi linkęs nepastebėti to, kuris yra šalia.  

Knygoje neblogai atskleidžiama šiandienė multikultūrinė aplinka: Frančeskos mokykloje mokosi įvairių rasių ir tautybių mokinių ‒ japonė Lian, kinė Šu-man, korėjietis, berniukas iš Vietnamo, tibetietė Lodroma, čečėnė Eriza... Pati Frančeska tampa naujokės juodaodės Sorajos atrama ir gynėja, dėl to netgi perlenkdama lazdą: įtaria vagyste bendraklasę Moniką, kuri iš pradžių pašiepia Sorają pasiūlydama nupiešti ją vietoj mitologinės pabaisos Minotauro, ir ne tik įtaria, bet ir nuteikia prieš Moniką klasės draugus. Ši siužetinė linija puikiai parodo, kaip suklaidinti gali išankstinės nuostatos: Frančeska Monikos niekada pernelyg nemėgo. Svarbu paminėti ir tai, kad stiprybės pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti Frančeskai suteikia būtent Hildegarda Bingenietė („Po akimirkos turėsiu kreiptis į minias lyg Hildegarda Bingenietė! Niekada, žmogau, nenorėk, kad išsipildytų tavo svajonės!“, p. 124). Taigi galima daryti išvadą, menas turi galios keisti žmones ir įkvėpti juos drąsiems poelgiams.

Nepaisant nuolatos lydinčio nuspėjamumo, pamažu vedančio prie laimingos pabaigos, A. Piwkowskos knygą laikyčiau polifonine, turinčia ne vieną liniją ir atšaką, kurios tai suartėdamos, tai išsiskirdamos sukuria įdomų pagrindinės veikėjos paveikslą. „Baisiai daug manyje tų Frančeskų“, ‒ galiausiai daro išvadą ir ji pati. Paaugliams ši išvada itin vertinga. Kaip ir Frančeskos padaryti atradimai ‒ pažintis su beveik neaprėpiamas galimybes atveriančiu literatūros pasauliu.