Velniškai karštos atostogos: apysaka / Gendrutis Morkūnas; iliustravo Lina Žutautė. - Vilnius: Nieko rimto, 2009. - 118 p. - ISBN 978-9955-683-77-3

Gendručio Morkūno apysaka „Velniškai karštos atostogos” ir prasideda, ir baigiasi žaisminga menine apgaule, ir tai leidžia iš karto pasakyti, kad kompoziciškai, struktūriškai knyga sukalta nepriekaištingai. Apie vienintelį loginį pasakojimo trikdį – Vardenio meninę figūrą – dar kalbėsime, o dabar užteks ištarti, kad ši knyga yra labiau maginio, o ne psichologinio realizmo, labiau suaugusiųjų, o ne paauglių literatūros pavyzdys.

Meninė apgavystė yra jau pats knygos pavadinimas. „Velniškai karštos atostogos” žada lengvabūdišką nuotaiką ir begalę nutrūktgalviškų nuotykių, o pačioje knygoje patenkame į statišką, labai nuosekliai besikeičiantį mirštančios (ar apmirštančios) gamtos pasaulį, kur žaidžia, siautėja ne vaikai, o pati gamta, ir tai ne savo valia. Neatsitiktinai knygos vaikai – ir Pijus, ir Linas, ir Rūta – yra tiek veiksmo, tiek mintijimo išminčiai, neatsitiktinai jie artimiausiai bendrauja su drąsiu ir išmintingu „mūsų seneliu”. Apskritai knygoje veikia vien trys vaikai ir keliolika senukų, nes be jų kaime niekas daugiau negyvena. Žinoma, jei neminėsime tetos, pas kurią apsistojęs Pijus. Šiaip jau knygos „suaugusieji” veikia už apysakos teksto ribų, pagaliau veikia ne jie patys: vietoj tėčio veikia nepajudinamas jo metų veiklos kalendorius, o vietoj mamos – iki nuobodumo nuzulintas jos moralinis kodeksas. Tetos paveikslas irgi toks statiškas, kad dažnai priartėja prie savo parodijos, karikatūros, ir tai dar viena meninių knygos apgavysčių, tegu ir ne pati didžiausia.

Didžiausia knygos apgavystė yra jos struktūra, ties kuria „pasipjovė” knygos anotacijos kūrėjai, rašydami: „Norėdami išgelbėti kaimą, Pijus, Linas ir Rūta įkuria greitojo reagavimo pajėgas. Ir velniškai karštos atostogos prasideda”. Atrodo, tarsi būtų kalbama apie detektyvą ar bent jau labai įtempto siužeto nuotykių apysaką, o iš tiesų tos „greitojo reagavimo pajėgos” tėra geraširdžių vaikų pastangos surasti kaimą užklupusios stichinės nelaimės priežastis: išsekusių šulinių žvalgymas, kasdienis kaimo sodybų lankymas ir nepailstamos mistiškojo Vardenio paieškos. Tiesa, kad čia yra ir generalinis štabas, ir karinių pajėgų vadas, bet tas štabas tėra viso labo skardinė statinė ir trys apversti surūdiję kibirai, o karinės pajėgos viso labo tėra trys basakojai paaugliai, kurie patys dažniau ko nors bijo, negu ką nors gąsdina. Meninės apgaulės paslaptis šiuo atveju ta, kad „Velniškai karštos atostogos” subtiliai šaiposi, parodijuoja kadaise labai garsią Arkadijaus Gaidaro apysaką „Timūras ir jo būrys” ir kitus panašaus ideologinio sukirpimo kūrinius. A.Gaidaro apysakos vaikų heroizmą G. Morkūno apysakoje keičia visiška vaikų bejėgystė prieš gamtos stichiją, pionierišką A. Gaidaro herojų užsiangažavimą čia rungia gamtos vaikų susiliejimas su gamta, o A. Gaidaro knygos socialistinio realizmo patosą – magiškojo realizmo poetikos subtilumas ir nuoseklus pasakojimas, leidžiantis įsiklausyti į menkiausius gamtos virptelėjimus. Taigi susiduriame su iš pirmo žvilgsnio paprastu, o iš tiesų labai sudėtingu, keliasluoksniu pasakojimu.

Jei G. Morkūno apysakos nebandytume klasifikuoti kaip magiškojo realizmo kūrinio, iškart suklustume ties daugybe mitologinių, tautosakinių aliuzijų, ir tuomet gal išdrįstume ieškoti analogijų, tarkim, tarp G. Morkūno „Velniškai karštų atostogų” ir Kazio Borutos „Baltaragio malūno”. G. Morkūno kaimas įsispraudęs neįžengiamų pelkių gilumoj, ir vienintelis jo ryšys su pasauliu – siaurutis keliukas, kuris kartais ir užpustomas, ir užtvindomas, bet svarbiausia, kad jis lengvai, bet neperžengiamai užtveriamas ne kokių nors medžių išvartų, o tiesiog paslaptingų kvapų. Čia veikia ne tik vaikai ir seneliai, bet ir kluono dulkės, pelkių ir baimės kvapas. Funkcionali tebėra senovinė kūlgrinda, o vien žaibų ir perkūnijos lydima vėtra (neįtikėtina: be liūties) kaip kokiame Marko Šagalo paveiksle lengvai po medžiu kiloja ožkas. Labai norėdami ir nelemtąjį (tiek siužeto, tiek menine prasme) Vardenį galėtume identifikuoti kaip kipšą, šėtoną, velniūkštį, nes, kaip galop paaiškėja, sausrą ant kaimo užleido būtent jis. Ir vis dėlto tokios pastangos būtų labiau dirbtinės, negu bandymas knygoje ieškoti magiškojo realizmo ženklų. Kad knyga parašyta pabrėžtinai realistiniu, o ne poetiniu stiliumi, aiškiai matyti iš kompozicijos: iš 120 knygos puslapių mažiausiai 100 skirta nuosekliai, detaliai aprašyti mirštančios (apmirštančios) kaimo gamtos pokyčiams, ir tik 20 – formaliajai knygos struktūrai subalansuoti. Praūžus itin mįslingai belietei audrai, staiga kaime dingsta visos vištos. Iš visų kiemų. Paskui nutyla paukščių čiulbėjimas ulbėjimas, nes paukščiai taip pat pasitraukia iš sodų. Galop per kelias valandas šuliniuose dingsta vanduo. Nudžiūsta, pajuoduoja medžių lapai ir žolė. Ir vietoj gėlių, daržovių, pagaliau žmogaus kūno kvapų visur pasklinda aštrus pūvančios pelkės ir džiūstančio šieno kvapas. Sodybose baigiasi vanduo ir maisto atsargos, be to, ir taip išsekusius žmones dar alina nepakeliamas ir kasdien stiprėjantis karštis. Karštis toks, kad net išdžiūvusių šulinių dugnuose tvoskia karščiu. Įspūdingas pasakojimas, beje, įspūdingai ir papasakotas. Meninio vaizdo kūrybai G. Morkūnas taip pat nesitelkia nei poetinių, nei tautosakinių ar kokių kitokių dekoratyvinių priemonių. Jo pasakojimas rupus ir dalykiškas, konkretybė lyginama su konkretybe, ir keista, kuo realistiškesni palyginimo dėmenys, tuo netikėtesnis vaizdas išgaunamas: „Kartais ji žiūrėdavo į mane. Turbūt taip žiūrima į skęstančius žmones, kuriems vietoj tikro gelbėjimosi rato kažkas apsirikęs numetė betoninį žiedą, o tikrojo gelbėjimosi rato nėra ir nebus”. Panašiai, maišant fantastinės ir realistinės tikrovės klodus, išgaunamas humoristinis, ironiškasis efektas. Antai jau demaskuotas Vardenis prisipažįsta: „Mėgstu iš pelkės kvapų daryti kokteilius. Visokiausius. Linksminamuosius, žvalinamuosius, gydančius nuo slogos, laisvinančius vidurius ir apsukančius galvą. Jums padariau baimės kokteilį. Neklauskite kaip, tačiau galiu pasigirti, kad mano kvapuose nėra jokių priedų ir genetiškai modifikuotų organizmų”.

Jau minėjau, kad G. Morkūno „Velniškai karštos atostogos” yra labiau suaugusiųjų, negu paauglių knyga, tačiau paties autoriaus aiškaus pasisprendimo šiuo klausimu nėra, ir tai yra didžiausia aptariamos apysakos problema. Jei knyga būtų adresuota suaugusiesiems, joje visai nereikėtų nei mįslingo Vardenio pažadinimo senų šiaudų kuokšte apleistame kluone, nei susitikimo su juo knygos pabaigoje. Mirštančios (apmirštančios) kaimo gamtos apokalipsę lengvai argumentuotų ir motyvuotų pats skaitytojas. Bet kadangi knyga skirta paaugliams, atrodo savaime aišku, kad būtina papasakoti, kas vis dėlto kaime nutiko, kad jį užklupo tokios nelaimės. Ir kompoziciškai, suprantama, parankiausia pasitelkti Vardenio figūrą, kuri yra nei Dievas, nei velnias, nei fėja, nei aitvaras. Aišku tik viena: jei tai nelabojo įsikūnijimas, tai G. Morkūnas, būdamas realistinio pasakojimo adeptas, apskritai nemoka vaizduoti sąlyginių veikėjų; jei tai ne nelabasis, o šiaip nežinia kas, tai G. Morkūnas yra neįvaldęs aliuzijų ir asociacijų meno, kuris leistų tiksliau identifikuoti šią itin mįslingą meninę figūrą. Žodžiu, Vardenis yra tas nelemtas akmuo, kuris bando į dugną nutraukti šiaip jau nepriekaištingą, intriguojantį kūrinį. Ačiū Dievui, knygoje jam skirta per mažai vietos, kad tai pavyktų.

Valdemaras Kukulas