Man praskėlė galvą. Išbiro žvaigždės ir pasklido po visą dangų. Stoviu vidurnaktį ir žiūriu į tamsią begalybę. Mėnulis, žvaigždės, ant pievų nusėdęs rūkas, tolumoje juoduoja miškas. Atrodo kaip sumautas paveikslėlis.

Aš palėpėje. Už nugaros aklina tamsa. Tiesą pasakius, bijau atsisukti. Ten, kažkur laukuose, išgirstu kažkokį cypimą, kvykimą ar, velniai žino, kokį garsą, kuris kartojasi kas penkios sekundės. Papučia silpnas vėjelis, atnešantis miesto kvapą. Atsigręžusi į tą pusę, matau tolumoje kelias švieseles ant vandens bokšto. Miestas miega. Jis ne koks Niujorkas, kad gyventų niekada nesumerkdamas akių. Miega kaip mažas vaikas. O gatvių šviesos vis tiek šviečia. Tik kartais praūžia koks netikėlis naktį, iš visų jėgų spausdamas akceleratorių, kaukina variklį per tylų miestą. Tyla trapi. Bet įžūli. Įkyriai žiūrės į tą drumstėją ir nepaleis jo minčių iki tol, kol jis dings iš čia.

Šįkart cypsi garsiau. Jaučiu, kaip kažkas už nugaros tyko. Neatsisuksiu, tegul puola. Neapsimoka bijoti, varginti save kvailomis baimėmis. Jau pakirto kojas. Atsimenu, seniau melsdavausi mėnuliui. Manydavau, kad jis turi stebuklingų galių, tereikia išmokti jo kalbą. Beprotystė. Panašiai, kaip „Alchemike”, kai Santjagas kalbėjosi su vėju, tik ten filosofinė pasaka, o čia filosofijos nė su žiburiu nerasi. Vis dėlto negaliu atitraukti akių nuo mėnulio, niekada negalėdavau. Būdavo, atsikeliu naktį ir spoksau. Jis kažkaip traukia. Bet čia tik dar vieni paistalai apie magiškas stichijas. Ta žybsinti lemputė ant bokšto ir tas įkyrus cypsėjimas... Abu dirgina, nes nemoki jų paaiškinti, lauki, kad kas nors atsitiktų, kad  kas praneštų tau kokią žinią.

Kažkas keičiasi, o aš čia stoviu. Kažkas kiekvieną dieną auga, gražėja, skleidžia sparnus, svajoja. O aš čia stoviu ir neaugu. Esu toje pačioje būsenoje, įstrigusi amžiname cypsėjime. O gal ir aš ką nors galiu? Kaip reikia svajoti? Ar tai reiškia įsivaizduoti ką nors, ko iš tiesų gali ir nebūti? Ar tada nebus pernelyg apmaudu grįžti į Žemę ir suvokti, kad to nėra? Bet kažkas svajoja ir, atrodo, ta liga jiems nekenkia. Kažkas žiūri į krintančias žvaigždes ir net sugalvoja norų... Kartą mano draugas, pamatęs danguje judančią, mirksinčią švieselę, ėmė galvoti savo norą. Jis stipriai užsimerkė, taip, kad net blakstienos virpėjo, ir sugalvojo pačią didžiausią svajonę. Atsimerkęs ištarė: ,,Po velniais, ten lėktuvas!“  Ligi šiol negaliu patikėti, kad draugas patikėjo savo didžiausią troškimą sumautam lėktuvui. Ką gali žinoti, gal jį nuskraidino į kokį Vašingtoną.

Suloja šunys. Išgirstu kažką rusiškai keikiantis, tai dar labiau įsiutina lietuviškus brisius. Turbūt namo grįžo tas... na, tas vargšas žmogelis. Sako, jis pasikeitęs. Nusiskuto plikai galvą, vaikšto su baltais kedais. Tačiau takas pievoje neužžėlė. Tebevaikšto jis ten. Pirmyn, atgal, pirmyn, atgal. Lyg greitasis traukinys, ekspresas. Tik atgal ne taip greitai pareina. Kur tau, pinasi kojos, virsta, tada visi šunys loja. Kartą mačiau šaltą žiemą jį, sėdintį ant kelkraščio. Žiūrėjo tuščiu žvilgsniu, gal įsivaizdavo dykumoje esąs tarp kaktusų, mažyčių ropliukų ir pavojingų kobrų. Žodžiu, svajojo... Vienas automobilis sustojo, išlipo žmogus. ,,Eik namo, sušalsi, numirsi“, - pasakė jis sėdinčiajam. Bet svajoklis nieko negirdėjo. Įsivaizdavo, kaip kupranugariu keliauja per dykumą.

Jau greitai pradės brėkšti. Tuoj pat. Aštrūs spinduliai prasibrauna pro medžių viršūnes. Nuo jų ryškumo priblėsta žybsinti lemputė, nutyla cypsėjimas. Atsisuku. Pamatau ilgą tamsų savo šešėlį, nusidriekusį per medines grindis.

Eglė Bliūdžiūtė
Šilalės Simono Gaudėšiaus gimnazija, 2Gc klasė