Iki šiol džiaugiuosi tėvais, kurie vakarais skaito vaikams pasakas. Mano vaikystėje tėtis taip pat visada mums jas skaitydavo – žinojau visas žymiausias lietuvių (ir ne tik) pasakas. Tai buvo pirmoji mano literatūrinė patirtis, kurios augant, žinoma, daugėjo.

Vėliau pati labai pamėgau skaitymą. Jau esu įsivardijusi savo ypatingiausias vaikystėje skaitytas knygas. Jų visų priešakyje – Lucy Maud Montgomery „Anė iš Žaliastogių“ – knyga apie ypatingą mergaitę, apie jos neeilinį gerumą, gyvybingumą, kūrybingumą... Tačiau visai neseniai atsiminiau, jog buvau pamiršusi dar vieną didelį įspūdį vaikystėje palikusią knygą – Lois Lowry „Siuntėjas“.

Knyga „Siuntėjas“ – tai pasakojimas apie tobulą pasaulį, kur viskas yra tobulai sutvarkyta ir sudėliota, o visuomenė turi labai tvarkingą sistemą. Deja, joje yra atsisakoma paprasčiausių dalykų – tokių, kaip meilė, galimybė pasirinkti, geismas, normalūs šeimos santykiai... Pagrindinis veikėjas Jonas gyvena tokiame pasaulyje, lanko mokyklą, ir net nenutuokia, kad galėtų būti kitaip. Kiekvienam jaunam žmogui, baigusiam mokyklą, yra parenkama profesija, o kartu ir gyvenimo kelias. Berniukui šio skirstymo metu tenka ypatingas likimas – jis išrenkamas būti „Siuntėju“ arba „Atminties saugotoju“.

Siuntėjo pareiga yra saugoti visus atsiminimus, nes jų visuomenė gyvena be atminties, nežinodama, iš kur atėjo, ir, galų gale, kur eina. Knygos veikėjas iš senojo Siuntėjo turi perimti šiuos atsiminimus ir juos saugoti. Berniukas, perimdamas žmonių atmintį, supranta, kiek daug jo laikų žmonės prarado ir kaip nevisavertiškai gyvena. Paskutiniuose skyriuose knygos herojus išvyksta ieškoti senesnio, tikresnio pasaulio, tiki, kad yra išlikę žmonių, kurie vis dar gyvena kitaip.

Šioje knygoje švelniai, subtiliai skatinama pamąstyti apie mūsų gyvenimo vertę ir tai, koks yra mūsų pasaulis, kur link jis eina. Kur kas aštriau, kritiškiau, tiesiau apie tai kalbama Džordžo Orvelo romane „1984“, kuriame taip pat nagrinėjamos panašios problemos ir kurį skaičiau jau po daugelio metų, universitete. Pamenu, jog skaitydama „Siuntėją“ svarsčiau, ar pavyko pasiekti jaunajam maištininkui kitokį pasaulį – romane apie tai paliekama tik svarstyti ir spėlioti. Prisimenu, jog tikėjau, jog šį, tikresnį pasaulį, jis visgi pasiekė – svarsčiau, kad net mūsų pasaulyje, šiais laikais, yra išlikusių senovinių genčių, turinčių savus papročius ir savo gyvenimo būdą. Šis kūrinys, kaip ir kitos knygos, skaitytos vaikystėje, skatino mąstyti, ieškoti.

Šie ieškojimai man tapo dar svarbesni paauglystėje. Tuomet labai rūpėjo ieškoti savo vietos šiam pasauly, taip pat atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus. Galbūt dėl to gana anksti atradau Šventąjį Raštą – Naująjį Testamentą perskaičiau keturiolikos. Tuo tarpu „Antrąja Biblija“, arba kita itin svarbia man knyga, ankstyvoje jaunystėje laikiau Paulo Coelho kūrinį „Alchemikas“. Apskritai ši knyga yra prieštaringai vertinama, tačiau nepalieka abejingų. Ne mažesnį įspūdį ji paliko ir man. Piemens kelionė link lobio, „savo asmeninės legendos“ suradimas ir įgyvendinimas, aprašomi šiame kūrinyje, žymėjo kiekvieno žmogaus gyvenimo kelionę. Ir man tuo metu buvo svarbūs šie dalykai – surasti savo gyvenimo tikslą ir kryptį, suvokti savo buvimo prasmę. Meilės tema „Alchemike“ taip pat buvo paliesta, bet labai subtiliai ir dvasingai.

Tuo tarpu meilės romanai mane žavėjo gal tik ankstyvoje paauglystėje. Visgi, keletą jų esu skaičiusi, o vienas paliko ypač stiprų įspūdį. Tai Colleen McCullough knyga „Erškėčių paukščiai“. Ši knyga tiesiog prikaustė – vaizduojami įdomūs ir netipiški žmonių gyvenimai, likimai, plėtojama įdomi siužeto linija. O ką jau kalbėti apie intriguojančią kunigo ir moters meilę, kuri yra šio romano centre. Taigi meilė šiame romane irgi yra neįprasta ir suteikianti daug kančių – kunigo Ralfo ir Megės meilei, nors ir stipriai, žinoma, nelemta išsipildyti. Svarbus man skaitant šį kūrinį buvo ir suvokimas, jog žmogaus gyvenimas yra sudėtingas – kaip to legendoje aprašyto erškėčių paukščio, kuris gieda paskutinę savo giesmę persismeigęs krūtinę spygliu. Įsiminė romano vieta, kai kunigas Ralfas per vienas laidotuves mintyse samprotauja, kad galbūt iš tiesų pragaras yra tiesiog ilgas gyvenimas žemėje, kurioje turim daug ką iškęsti, ištverti, daug kuo nusivilti. Po daug metų, prisiminusi šią mintį, svarsčiau, kad gal ir buvo šiuose žodžiuose tiesos. Tiesa, manau, kad kol gyvename žemėje, šiame mūsų žemės pragare yra ir rojaus dalelė. Kartais ji mažesnė, o kartais ir labai išsiplečia. 

Įdomu, ką apie gyvenimo sudėtingumą pasakytų Ana Frank, kurios „Dienoraštį“ skaičiau šią vasarą? Šią vasarą ruošiausi vykti į Amsterdamą, o šios kelionės pagrindiniu tikslu tapo šios ypatingos mergaitės, Anos Frank, muziejus – taigi, nusprendžiau būtinai paskaityti ir jos kūrinį. Vis dėlto dar būdama jaunesnė, literatūros vadovėlyje skaičiau jos „dienoraščio“ ištraukas, ir atradau nuostabią mintį – „Žmogaus širdis iš prigimties gera“. Kiek tikėjimo, pasitikėjimo gyvenimu, savimi ir kitais tilpo šiuose žodžiuose! O juk aplinkybės buvo išties sunkios – Ana rašė dienoraštį jau gyvendama slėptuvėje, kurioje praleido kelis metus. Vėliau ši slėptuvė buvo išduota, o Ana ir visi jos šeimos nariai išgabenti į koncentracijos stovyklą. Tačiau ši mergaitė tikėjo gyvenimu, tikėjo, jog viskas gali baigtis gerai. Patikėjau ir aš jos žodžiais, kad žmogus vis dėlto yra geras. Tikiu šiuo pasakymu ir dabar, nors ir nemažai jau teko patirti ir ne kartą nusivilti. Ir visgi, tebetikiu.

Tiek ši mintis, jog žmogaus širdis ir prigimtis yra gera, tiek kitos knygų mintys, ar mąstymas jas perskaičius, verčia galvoti apie jų padarytą įtaką mano gyvenimui. Kartą vienos mėgstančios literatūrą draugės paklausiau – ar ji tiki, jog knyga ugdo? Ir pati suklusau – o ką aš į šį klausimą atsakyčiau? Turbūt tiek, jog tikiu – jog ugdo, jog skatina, jog įkvepia. Jog be knygų, ypač skaitytų jauname amžiuje, nebūčiau tokia, kokia esu.

Marta Ruginytė